Keršasis garnys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ardea picata
Keršasis garnys (Ardea picata)
Keršasis garnys (Ardea picata)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Gandriniai paukščiai
( Ciconiiformes)
Šeima: Garniniai
( Ardeidae)
Gentis: Tikrieji garniai
( Ardea)
Rūšis: Keršasis garnys
( Ardea picata)
Binomas
Ardea picata
Gould, 1845

Keršasis garnys (Ardea picata) – garninių (Ardeidae) šeimos paukštis.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiai mažesnis už pilkąjį garnį. Kūno ilgis 43 – 55 cm. Patinas sveria 247–280 g., o patelė 225–242 g. Veidas ir pakaušis juodi. Pailgėjusios pakaušio plunksnos sudaro kuoduką. Snapas geltonas, prie pamato pilkai melsvas. Posnapis gali būti pilkai geltonas. Plikos odos plotas tarp snapo ir akių tamsiai mėlynas. Nugara ir sparnai pilkai melsvi. Nugaroje ir krūtinėje yra pailgėjusių plunksnų. Smakras, gerklė, krūtinė baltos spalvos. Kojos ir letenos gelsvai žalios.

Veisimosi metu keičia apdarą. Snapas ir kojos įgyja ryškiai oranžinę spalvą. Rainelė tampa oranžiniai raudona. Kūno plunksnos žvilga tamsiai mėlyna spalva.

Jauniklių galva ir kaklas balti. Neturi kuodo. Krūtinė šviesi, beveik balta. Pilvas pilkai baltas. Nugara ir sparnai pilkai rudi.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitęs Australijos šiaurėje, Indonezijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Rytų Timore.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Biotopas – pelkės, mangrovės, dumblėtos pakrantės, nendrėmis apaugusios upių krantinės, seklūs upeliai ir ežerai.

Didžiąją maisto raciono dalį sudaro žiogai, vandens vabalai ir tarakonai. Taip pat minta smulkiomis žuvimis, varlėmis, smulkiais moliuskais ir vėžiagyviais, žirgeliais. Maisto ieško pavieniai ar grupėmis. Maitindamasis pavienis gina savo teritoriją. Taip pat maisto ieško mišriose, virš 1000 individų grupėse. Sekdamas paskui kitus paukščius, atima iš jų grobį[2]. Jaunikliai maitinasi nedidelėse, iki 30 individų grupėse. Pievose maisto ieško sekdami paskui galvijus. Kai nesimaitina dieną slepiasi mangrovėse, o naktį ilsisi medžiuose.

Paukščių tuoktuvės prasideda vasario – balandžio mėnesiais. Veisiasi didelėse (20 000 lizdų), mišriose kolonijose, kartu su mažaisiais baltaisiais garniais, didžiaisiais baltaisiais garniais, vidutiniais baltaisiais garniais, ibiais, kormoranais ir žalkčiakakliais. Lizdą krauna mangrovių medžių lajose, 2 – 5 m aukštyje ir 4 m atstumu vienas nuo kito[3]. Lizdą krauna iš šakų, iškloja smulkiomis šakelėmis. Dėtyje 2 – 4 melsvai žali kiaušiniai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos raudonasis sąrašas - Ardea picata“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija. anglų k.
  2. „Heron Conservation - Ardea picata“. The IUCN-SSC Heron Specialist Group, anglų k. Suarchyvuotas originalas 2017-11-30. Nuoroda tikrinta 2017-12-02.
  3. „Heron Conservation - Ardea picata“. The IUCN-SSC Heron Specialist Group. anglų k. Suarchyvuotas originalas 2017-11-30. Nuoroda tikrinta 2017-12-02.