Kauno geležinkelio tiltas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°52′55″N 23°55′32″E / 54.88194°N 23.92556°E / 54.88194; 23.92556

Kauno geležinkelio tiltas
Railway Bridge in Kaunas.jpg
Informacija
Vieta Kaunas
Ilgis 327 m
Pastatytas 1862 m.

Kauno geležinkelio (Žaliasis) tiltas – sijinis geležinkelio tiltas Kaune per Nemuno upę. Jungia geležinkelio stoties rajoną su Žemutine Freda.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno geležinkelio tiltas buvo statomas kartu su geležinkelio tuneliu, tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką nuo Lentvario iki Virbalio. Statyba pradėta 1859 m. balandžio mėn., baigta 1862 m. vasario 4 d. Tiltą statė prancūzų firma Ernest Gouin et Cie. Metalinės tilto dalys pagamintos Ernesto Gouino bendrovėje Prancūzijoje. 1859 m. navigacijos metu jos atplukdytos Baltijos jūra ir Nemunu į Kauną. Keli laivai nuskendo, todėl užsitęsė statybos darbai. Prancūzų rangovai Žemutinėje Fredoje, netoli numatomo statyti geležinkelio įrengė centrines dirbtuves, atsivežė įrangą ir tiltų santvaras gamino vietoje.

Paprastai tiltai statomi statmenai upės krantams, kad jie būtų trumpesni. Geležinkelio tiltas per Nemuną upės ašį kirto kampu, todėl vietoj 275 m pailgėjo iki 327 m. Tiltas buvo pastatytas ant 5 taurų ir dviejų ramtų; keturios didelės angos – dvi po 77,30 m ir dvi po 68,70 m, be to, dvi terpės krantuose gatvėms – po 13,20 m. Tilto taurai padaryti iš ketinių šulinių – 3,5 m skersmens kesonų, įleistų į 10-17 m gylį, pripildytų betonu. Taurų vamzdžių gramzdinimas prasidėjo 1860 m., užpildymas betonu baigtas 1861 m. Darbas kesonuose buvo labai sunkus. Suspausto iki 2 atmosferų oro temperatūra – 48-60 °C. Žmonės kastuvais kasė žemę, pasišviesdami žibalinėmis lempomis arba žvakėmis. Už 6 valandų darbą gaudavo nuo 0,90 iki 1,50 rublio. Kasant kesonus vienas žmogus žuvo.

Kauno geležinkelio tiltas

Ilgosios vidurinės tilto fermos buvo surenkamos dirbtuvėse Žemutinėje Fredoje, paskui pontonais plukdomos į vietą ir specialiais hidrauliniais mechanizmais užstumiamos ant taurų. Kitos, mažesnės fermos, surinktos vietoje ant pastolių. Keturios didžiosios fermos pagamintos ištisinėmis juostomis, dėl to tiltas atrodė kaip didžiulė dėžė, kurios aukštis – 6,75, plotis – 8 m. Tokioje dėžėje praeinantis traukinys visiškai pasislėpdavo, skleisdamas didžiulį metalo gaudesį.

1861 m. lapkričio 21 d. sumontuota paskutinė santvara. Statybai sunaudota 2025 t plieno ir 2130 t ketaus. Tiltas kainavo 904 000 carinių rublių. Pirmas traukinys tiltą pervažiavo 1862 m. vasario 27 d. [1]

Atstatymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1862 m. pastatytas geležinkelio tiltas nukentėjo per abu pasaulinius karus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. rugpjūčio 17-18 d. naktį besitraukianti Rusijos kariuomenė susprogdino dvi vidurines tilto fermas. Kauną užėmę vokiečiai įrengė laikiną pontoninį tiltą, atstatė išsprogdintas ir sustiprino likusias fermas parabolinėmis fermomis viršuje. Tokį kombinuotą tiltą, pavadintą Reichsbrücke, vokiečiai baigė remontuoti 1916 m. balandžio 14 d. Į tilto atidarymą atvyko feldmaršalas Hindenburgas (Paul von Hindenburg) ir simboliškai užveržė paskutinę veržlę. Panašias 3 veržles prisuko ir Hindenburgo palydos nariai. [2] Pirmaisiais metais po remonto tiltas buvo nudažytas švino žaliais dažais, nuo to jis gavo Žaliojo geležinkelio tilto pavadinimą.

Tarpukario metais, esant tik vienam Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltui per Nemuną, geležinkelio tiltas buvo naudojamas ir kaip plento tiltas. Tarp dviejų kelių buvo įrengtas trečias – vežimams, dviratininkams ir lengviesiems automobiliams. Sunkvežimiai ir autobusai per šį tiltą nebuvo praleidžiami. Prie abiejų tilto galų stovėjo geležinkelio sargai, kurie reguliavo eismą.

Antrojo pasaulinio karo metais tiltas buvo dar du kartus sugriautas: 1941 m. birželio 24 d. rusų generolo Šlemino įsakymu jį susprogdino besitraukianti Raudonoji armija. 1941 m. rudenį vokiečiai buvusias parabolines fermas perstatė į stačiakampes. Toks jis tarnavo iki 1944 m. vasaros. 1944 m. rugpjūčio mėnesį pasitraukdami vokiečiai tiltą vėl susprogdino. 19451948 m. tiltas atstatytas rusų kariuomenės inžinerinio dalinio, vėliau šalia jo padarytas praėjimas pėstiesiems.

1996 m. lapkričio 18 d. tiltas įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. [3] 2002 m. už mažiau nei šimto metrų pasroviui nuo geležinkelio tilto atidarytas Čiurlionio tiltas. Nuo to laiko geležinkelio tiltu pėstiesiems vaikščioti uždrausta.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. A. Fokas. Kauno tiltai: Geležinkelio // Kauno tiesa, 1968 m. birželio 9 d.
  2. Hindenburgo „muterė“ Kaune // Bangos, 1932 m., Nr. 37. - 922-923 psl. [1]
  3. „Geležinkelio tiltas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-11. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Artimiausi tiltai per Nemuną
prieš srovę: Kauno geležinkelio tiltas pasroviui:
Panemunės tiltas Čiurlionio tiltas