Karloso afera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Karloso afera arba Karloso apgavystė (angl. Carlos hoax) – Australijos televizijos programos „60 minučių“ ir Džeimso Randi atliktas eksperimentas, parodęs, kiek nedaug tereikia, norint paskleisti gandus ir manipuliuoti visuomene.

Karlosas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Australijoje prieš Karloso pasirodymą reklaminiuose bukletuose buvo galima perskaityti, kad po 1986 m. motociklo avarijos Chosė Alvaresas, tuomet septyniolikmetis jaunuolis, patyrė nestiprią kontūziją. Pažinojusieji jį galėjo pasakyti, kad pasveikęs jaunuolis tapo kitoks. Kartais iš jo sklisdavo visai nepažįstamas balsas. Išmuštas iš vėžių Alvaresas paprašė pagalbos psichoterapeuto – asmenybės daugialypiškumo sutrikimų specialisto. Psichiatras „nustatė, kad Chosė tapo minčių perteikėju tolimos asmenybės, žinomos Karloso vardu. Ši esybė perima Alvareso kūną, kai iki reikiamo laipsnio atpalaiduojama kūno gyvybės jėga“. Išaiškėjo, kad Karlosas yra dviejų tūkstančių metų amžiaus palikusi kūną dvasia, nematerialaus pavidalo vaiduoklis, kuris paskutinį kartą buvo įėjęs į žmogaus kūną Karakase (Venesuela) 1900 m. Deja, tas kūnas mirė, nukritęs nuo arklio ir sulaukęs vos 12 metų. Tai galėtų būti priežastis, anot terapeuto, kodėl Karlosas įėjo į patyrusio motociklo avariją Alvareso kūną. Kuomet Alvaresą apima transas, Karloso dvasia, sufokusuota didžiuliu retu kristalu, įeina į jį ir byloja amžių išminties žodžius.

Reklamose buvo pateiktas svarbiausių pasirodymų Amerikos miestuose sąrašas, vaizdo juosta, užfiksavusi, kaip audringai Alvaresą sutiko Brodvėjaus teatre, interviu Niujorko radijo stočiai WOOP ir kiti ženklai, rodantys grėsmingai plintantį Naujojo Amžiaus Amerikos fenomeną. Pietų Floridos laikraščio straipsnyje rašyta: „Teatro skelbimas: atsižvelgiant į prašymus surengti daugiau pasirodymų <…> trijų dienų minčių perdavėjo Karloso vizitas buvo pratęstas Karo memorialo auditorijoje“. Ištrauka iš televizijos programų žurnalo, kuriame buvo pažymėta speciali laida „Būtybė Karlosas: išsami studija atskleis faktus iš pačios populiariausios ir kontroversiškiausias šių dienų asmenybės gyvenimo“.

Pasirodymas Australijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Chose Alvarezas – „Karlosas“

1988 m. Australijos laikraščiai, žurnalai ir televizijos stotys ėmė gauti naujienas, siunčiamas reklaminių bukletų ir vaizdo juostų pavidalu. Viename plakate buvo parašyta:

Karlosas
Pasirodys Australijoje
Sekmadienį, 21 dieną
15 Valandą
Operos Rūmų
Dramos Teatre

Į Sidnėjų Alvaresas ir jo vadybininkas atskrido pirmąja oro linijų „Quantas“ klase. Visur važinėdavo milžinišku prabangiu baltu limuzinu. Apsigyveno prezidentiniuose apartamentuose viename iš prestižinių miesto viešbučių. Alvaresas vilkėjo elegantišką baltą apsiaustą, nešiojo auksinį medalioną. Jau per pirmąją spaudos konferenciją netruko pasirodyti Karlosas. Esybė buvo įtaigi, išprususi, valdinga. Netrukus Australijos televizijų programos stojo į eilę, norėdamos, kad jose pasirodytų Alvaresas, vadybininkas ir medicinos seselė (kurios pareiga – tikrinti pulsą ir paskelbti apie Karloso pasirodymą).

Australijos televizijos laidoje „Šiandienos pramoga“ jie davė interviu laidos vedėjui Džordžui Negusui. Kai Negusas uždavė kelis argumentuotus ir skeptiškus klausimus, Karlosas prakeikė laidos sumanytoją, o jo vadybininkas dar šliūkštelėjo ant jo stiklinę vandens. Tada abu išdidžiai išėjo iš filmuojamos laidos. Tai tapo bulvarinės spaudos sensacija, Australijos televizijai ją dar labiau sureikšminant. 1988 m. vasario 16 d. „Daily Mirror“ pirmojo puslapio antraštė buvo „Protrūkis televizijoje: Negusas apipilamas vandeniu“. Televizijos stotis užtvindė telefono skambučiai. Vienas Sidnėjaus gyventojas patarė labai rimtai žiūrėti į prakeiksmą, kritusį ant Neguso galvos: anot jo, Šėtono armija jau kontroliuoja Jungtines Tautas, ir Australija gali būti kita auka.

Kitas Karloso pasirodymas įvyko laidoje „Dabarties įvykis“. Į studiją buvo pakviestas skeptikas, kuris papasakojo apie iliuzionistų triuką, kaip trumpam sustabdyti vienos rankos pulsą: pakanka į pažastį įsidėti guminį kamuoliuką ir jį suspausti. Kai kritikas suabejojo Karloso tapatybe, pastarasis pasipiktino: „Interviu baigtas!“.

Karloso Fondas reklaminiuose bukletuose siūlė pirkti įvairius stebuklingus daiktus.

  • Atlantidos kristalas. Iškilusis mokytojas per savo keliones iki šiol rado penkis šiuos unikalius kristalus. Mokslas negali paaiškinti, kaip kiekvienas kristalas suteikia beveik gryną energiją ir pasižymi milžiniškomis gydomosiomis galiomis. Iš esmės jie yra sustabarėjusios dvasinės energijos formos ir tikra malonė besirengiančiai Naujajam amžiui Žemei. <…> Vieną iš šių penkių Atlantidos kristalų iškilusis mokytojas visada ir visur nešiojasi prie savo kūno, kad apsisaugotų ir sutvirtintų visus dvasios poveikius. Du kristalus Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo malonūs maldautojai mainais už esminį indėlį, kurio paprašė iškilusis mokytojas.
  • Karloso vanduo. Iškilusis mokytojas kartais randa tokio tyrumo vandens, kad apsiima tam tikrą jo kiekį pakrauti energija kitų žmonių labui, ir tai labai intensyvus procesas. Norėdamas pagaminti tai, ko visada trūksta, iškilusis mokytojas išvalo save ir tam tikrą kiekį kvarco kristalų, laikomų flakonuose. Paskui kartu su kristalais jis įlipa į didžiulį poliruotą vandens kubilą, kuris yra nuolatos šildomas. Dvidešimt keturias valandas iškilusis mokytojas lieja energiją į dvasinę vandens saugyklą… Norint panaudoti vandenį dvasiniais tikslais, jo negalima išpilti iš flakono. Paprasčiausiai laikydami flakoną ir sutelkę visas mintis į žaizdą ar ligą, pasieksite stulbinamų rezultatų. Vis dėlto, jeigu jus ištiks baisi nelaimė ar kas nors panašaus, šlakelis energija pakrauto vandens akimirksniu padės išgyti.
  • Karloso ašaros. Raudoną spalvą įgavę flakonai, kuriuose iškilusis mokytojas laiko ašaras, yra pakankamas jų galios įrodymas, tačiau ašarų poveikį medituojant yra apibūdinę tie, kurie patyrė „šlovingą Vieningumą“.
  • Knygelė Karloso pamokymai, pilna tipiškų abstrakčių moralinių patarimų ir dviprasmybių, pseudodvasingų pamokymų.

Buvo rūpestingai saugomasi, kad nei vieno iš šių reklamuojamų daiktų niekas iš tiesų nenupirktų.

Skelbtą dieną Sidnėjaus Operos rūmų Dramos teatras buvo pilnas. Įėjimas buvo nemokamas, tai paskatino ateiti ir skeptiškai nusiteikusiuosius. Alvaresas atsisėdo ant žemos kušetės. Imtas stebėti jo pulsas. Staiga pulsas sustojo. Atrodė, kad Alvaresas netoli mirties. Iš kūno vidaus sklido žemi gomuriniai garsai. Staiga jo kūnas atsigavo, laikysena spinduliavo pasitikėjimu. Pradėjo kalbėti apie humaniškesnę, dvasingesnę ateitį. Pasirodė Karlosas! Paklausti apie įspūdžius, daugelis žiūrovų pasakojo, kaip juos sujaudino ir sužavėjo renginys.

Tiesos atskleidimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitą sekmadienį populiariausia to meto Australijos televizijos laida „60 minučių“ atskleidė, kad visas Karloso reikalas buvo „antis“ nuo pradžios iki galo. Jos prodiuseriai manė, kad bus labai pamokoma ištirti, kaip lengvai galima sukurti hilerį ar guru, kuris apmulkintų publiką ir žiniasklaidą. Tad kreipėsi į vieną garsiausių tokių dalykų specialistų – iliuzionistą Džeimsą Randį. Šis pasiūlė sukurti antį, panaudojant žmogų, kuris visai nesimokė magijos, nesimokė kalbėti prieš auditoriją, neturi jokios pamokslų sakymo patirties. Atlikti pagrindinį vaidmenį pasikvietė Chosė Alvaresą, savo nuomininką, jauną performansų atlikėją. Jis buvo kaip reikiant parengtas, sukurti tariami pasirodymai televizijose ir spaudos konferencijose. Ausyje nešiojo miniatiūrinį radijo imtuvą, per kurį Randis sufleruodavo reikiamus atsakymus. Karloso asmenybę sukūrė pats Alvarezas. Vadybininkas taip pat buvo šiam darbui užverbuotas žmogus be patirties. Prakeiksmas, apliejimas vandeniu ir kiti išsišokimai buvo sugalvoti iš anksto, siekiant patraukti publikos dėmesį.

Likusi Australijos žiniasklaida, ypač – aktyviai rašiusi apie Karlosą, pasipiktino. Antraštės varijavo nuo „Kaip Karlosas visus apmulkino“ iki „Antis buvo tiesiog lėkšta“.

„60 minučių“ ir Džeimsas Randis pabrėžė, kad Australijos žiniasklaida nedėjo jokių rimtų pastangų, kad patikrintų Karloso reputaciją. Iš tiesų jis niekada nebuvo pasirodęs miestuose, kurie buvo išvardinti reklaminiuose bukletuose. Vaizdo juosta, užfiksavusi Karlosą Brodvėjaus teatro scenoje, buvo paslauga, padarytą iliuzionistų Peno ir Telerio, kurie ten vaidino. Jie paprasčiausiai paprašė žiūrovų karštais plojimais sutikti Alvarezą. Šis išėjo, apsirengęs plačiu kostiumu ir užsikabinęs medalioną, žiūrovai paplojo, Alvarezas nuėjo, ir Penas su Teleriu tęsė savo pasirodymą. Taip pat, Niujorke neegzistuoja radijo stotis pavadinimu WOOP.

Visą „Karloso pamokymų“ knygos tekstą Džeimsas Randis parašė per kelias valandas nešiojamu kompiuteriu, kaip ir „stebuklingų“ daiktų reklaminius tekstus.

Po laidoje parodyto aferos atskleidimo keli pagyvenę žmonės pasakė Alvaresui: „Nekreipkite dėmesio į jų plepalus. Mes tikime Jumis“.

60 minučių“ ir Džeimso Randi surengtas spektaklis parodė, kokie nekritiški žiniasklaidos vertinimo standartai, ir kiek nedaug tereikia, norit paskleisti mitą ar sukurti „dvasinį mokytoją“. Taip pat akivaizdžiai pademonstravo, kad minios gerbėjų dar nėra pakankamas pagrindas manyti, jog hileris ar panašiai iš tiesų veiksmingai gydo.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos ir šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]