Kritinis mąstymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kritinis mąstymas (sen. gr. κριτικός = kritikos – 'skirimas, vertinimas')[1] – gebėjimas, siejamas su mąstymo procesu, kuris priklauso nuo asmens nuostatų, vertybių ir įsitikinimų mąstyti atvirai, darant pagrįstas prielaidas ir vertinant arba pasveriant argumentų įtikinamumą.[2]

Kritinio mąstymo svarbą pabrėžė antikos laikų filosofai. Anot jų, toks mąstymo būdas turėjo būti suprantamas kaip samprotavimas, remiantis tam tikrais kriterijais. Sokratas, Aristotelis, Platonas kritinį mąstymą laikė ne dievų, o visų žmonių privilegija, nepaisant jų luomo, socialinės padėties.[3]

Filosofijoje ir edukologijoje plačiai žinomas sokratiškas klausimų formulavimas, diskusijų organizavimas, grindžiamas giliu, filosofiniu temos ar problemos nagrinėjimu, pradedant paprastesniais klausimais ir pamažu pereinant prie sudėtingesnių ir ieškant pagrįstų atsakymų į juos. Toks mokymo ir mokymosi būdas grindžiamas įsitikinimu, kad daugeliu atvejų nėra iš anksto parengtų ir apibrėžtų atsakymų – juos atrasti turi pats besimokantysis aktyviai ir iš esmės apmąstydamas net pačius paprasčiausius reiškinius, kurie vėliau gali pasirodyti ir ne tokie paprasti.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. κρι^τ-ι^κός , ή, όν, Henry George Liddell, Robert Scott, A Greek-English Lexicon.
  2. „Kritinis mąstymas išlaisvina žmogų, tik ar tai paranku darbdaviams?“. Mykolo Romerio universitetas. Nuoroda tikrinta 2022-08-07. 
  3. 3,0 3,1 Penkauskienė, Daiva (2017-02-28). „Kritinio ir kūrybinio mąstymo sąsaja“. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 13 (0): 90–104. ISSN 1648-2425. doi:10.15388/STEPP.2016.13.10045.