Karačis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šis straipsnis – apie Pakistano miestą. Apie Italijos baroko dailininkus Karačius skaitykite − Karačiai
Karačis
ڪراچي
Karachi after rain-20160629.jpg
Miesto reginys
Laiko juosta: (UTC+5)
------ vasaros: (UTC+6)
Valstybė Pakistano vėliava Pakistanas
Provincija Sindhas
Gyventojų (2017[1]) 14 910 352
Plotas 3 780 km²
Tankumas (2017[1]) 3 945 žm./km²
Altitudė 10 m
Commons-logo.svg Vikiteka Karačis

Karačis (sindh. ڪراچي = Karācī, urd. کراچی = Karācī) – miestas pietų Pakistane, Sindho provincijoje, didžiausias šalies miestas (patenka į 15-uką didžiausių pasaulio miestų). Metropolinėje teritorijoje 23,55 mln. gyventojų (2016 m.). Karačis yra prie Arabijos jūros, šiaurės vakariniame Indo upės deltos pakraštyje (~100 km nuo jo žiočių).[2]

Tai transporto, finansų, verslo ir gamybos centras, turintis daug priemiesčių. Daugelis Pakistano ir kaimyninio Afganistano tarptautinės prekybos objektų keliauja pro modernų Karačio jūrų uostą, esantį Kiamario (Kiamari) saloje. Mieste yra plačios ir didelės gatvės, magistralės, šiuolaikinis oro uostas, kuriame sustoja prisipildyti degalų tarpžemyniniai laineriai. Karačyje gaminamas plienas, tekstilė, chemikalai, avalynė, mašinos, perdirbama nafta, klesti amatai, maisto pramonė. Audinių, kilimų, bižuterijos, puodininkystės, metalo, keramikos dirbinių amatai. Veikia branduolinė jėgainė. Mieste taip pat yra daug bankų ir akcijų birža. Karačio universitetas įkurtas 1951 m., inžinerijos ir technologijos universitetas (1922 m.), Kuaide Azamo akademija (1976 m.), nacionalinis muziejus, biblioteka, zoologijos ir botanikos sodai.[3] Karačyje yra Muhamedo Ali Džinos (Muhammed Ali Jinnah), Pakistano įkūrėjo, kapas.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senieji Karačio gyventojai buvo sindhai bei baludžai, bet vėliau į miestą ėmė plūsti gyventojai iš kitų regionų: po Indijos padalinimo ir dabartinės Indijos atkeldinti musulmonai, vadinamieji muhadžirai (1951 m. jie sudarė 57 % miesto gyventojų),[4] XX a. 9-ajame dešimtmetyje į miestą ėmė keltis daug pabėgėlių puštūnų (kartais netgi laikomas didžiausiu puštūnų miestu pasaulyje),[5] darbo ieškančių pandžabų, musulmonų bengalų ir biharių. XXI a. Karačį ėmė keltis pabėgėliai rohinjai, darbo migrantai uzbekai, kirgizai, Šri Lankos gyventojai, kinai.

>96 % Karačio gyventojų musulmonai – tai didžiausias musulmonų miestas pasaulyje.[6] Taip pat yra ~2,5 % krikščionių (protestantai, katalikai iš Goa), išlikę šiek tiek hinduistų (nors iki 1947 m. jie sudarė 51 % miesto gyventojų)[7], parsų zoroastrų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1839 m. atkeliavus anglams, Karačis tebuvo maža gyvenvietė, kuri vertėsi žvejyba ir prekyba. 1842 m. anglai šį miestą okupavo, ir jų valdymo laikotarpiu Karačis tapo svarbiu medvilnės ir grūdų, keliaujančių iš Indo slėnio, eksporto tašku. 19471959 m. Karačis buvo pirmoji nepriklausomo Pakistano sostinė, kurį laikinai pakeitė Ravalpindis, o 1967 m. nuolatine sostine tapo Islamabadas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Karačis sparčiai plėtėsi ir tapo pagrindiniu šalies uostu bei pramonės centru. Daug musulmonų, turėjusių palikti Indiją, apsigyveno Karačyje. Nuo 1980 m. kartais įsiplieskia konfliktai tarp atskirų politinių, religinių ir etninių grupuočių.[8]

XX a. pab. – XXI a. pr. miestas liūdnai pagarsėjo bloga kriminogenine padėtimi (pateko į dešimtuką nesaugiausių pasaulio didmiesčių), bet vėliau pavyko nusikalstamumą sumažinti.[9]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pakistan Bureau of Statistics. "Population of Major Cities – Census 2017"
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 198 psl.
  3. Karači. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  4. Hinnells, John (2005). The Zoroastrian Diaspora: Religion and Migration. Oxford University Press. p. 193.
  5. Lieven, Anatol (2021). „An Afghan Tragedy: The Pashtuns, the Taliban and the State“. Survival: Global Politics and Strategy. 63 (3): 7–36.
  6. Khan, Nichola (2016). Cityscapes of Violence in Karachi: Publics and Counterpublics. Oxford University Press.
  7. „CENSUS OF INDIA, 1941 VOLUME XII SIND“
  8. Gayer, Laurent (2014). Karachi: Ordered Disorder and the Struggle for the City. Oxford University Press. p. 74.
  9. „Karachi, the 6th most dangerous city in the world previously, has jumped to 50th place“. Daily Pakistan Global.