Kalvarijų memorialinis draustinis

Koordinatės: 54°44′14″ š. pl. 25°17′10″ r. ilg. / 54.73722°š. pl. 25.28611°r. ilg. / 54.73722; 25.28611
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kalvarijų istorinis draustinis)
Kalvarijų memorialinis draustinis
Viena koplyčių
Viena koplyčių
Vieta: Verkių seniūnija, Vilnius, Lietuvos vėliava Lietuva
Žemėlapis rodantis Kalvarijų memorialinis draustinis vietą.
Kalvarijų memorialinis draustinis
Koordinatės: 54°44′14″ š. pl. 25°17′10″ r. ilg. / 54.73722°š. pl. 25.28611°r. ilg. / 54.73722; 25.28611
Plotas: 0,14 km²
Valdymas: Verkių-Pavilnių parkų direkcija

Kalvarijų memorialinis draustinis (arba Verkių kalvarija) yra Vilniuje, Verkių regioniniame parke. Šis architektūrinis−urbanistinis ansamblis yra vertingas Europos mastu. Jame yra 22 mūrinės koplyčios, 7 mediniai vartai, medinis tiltas − koplytėlė ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia.

Kalvarijų memorialinio draustinio akcentas − Verkių kalvarijos. Tai kraštovaizdžio tipo kryžiaus kelias, įkurtas 16621669 m. ir unikalus savo stočių skaičiumi: 22 mūrinės koplyčios, 7 mediniai vartai, medinis tiltas – koplytėlė. Tai į gamtinį kraštovaizdį įkomponuotas kryžiaus kelias − Jeruzalės esančio Kryžiaus kelio analogas. Jo ilgis − 7 km. Tai Didžiosios kalvarijos su 35 stotimis (stacijomis): 19 mūrinių koplytėlių, 7 mediniais vartais, 1 mūriniais vartais, mediniu tilteliu per Cedrono (Baltupio) upelį ir ant jo stovinčia koplytėle bei Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įsteigti Verkių valdose Kristaus kančios kelio stotis sumanyta XVII a. kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš rusų kariuomenę 1655–1661 m. Rusijos ir Lietuvos kare. 1662 m. Verkių valdose tam buvo skirta apie 170 ha žemės, Vilniaus kapitula kalvarijų statyboms paskyrė vienkartinę dotaciją. Verkių apylinkių kalneliai buvo pervadinti Golgotos, Marijos, Siono ir Alyvų kalno vardais, o Baltupio upeliui suteiktas Cedrono vardas. Pirmoji medinė bažnyčia ir koplyčios pastatytos iki 1669 m.

Vilniaus vyskupo (anksčiau ir Žemaičių vyskupo) Aleksandro Kazimiero Sapiegos iniciatyva prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. buvo pavesta Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. Po metų Kalvarijų ansamblis visiškai perduotas Dominikonų ordino žinion. 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines, Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos.

1675 m. Vilniaus vyskupiją administravęs Mikalojus Steponas Pacas perdavė jas iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrano kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. Buvo pradėta statyti pirmoji mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir vienuolynas, 1683 m. gauta aukų mūrinės Kristaus kapo koplyčios ir mūrinio Švč. Mergelės Marijos namelio statybai.

XVII–XVIII a. sandūroje iškilo trinitorių vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia, veikusiai kaip Verkių dominikonų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios filija. 1755 m. Kalvarijos buvo grąžintos dominikonams observantams. 1772 m. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir 20 koplyčių buvo pašventintos.

Sovietmečiu uždrausta lankyti kryžiaus kelią, o 1962 m., sovietų valdžios nurodymu Kalvarijų koplyčios, išskyrus keturias, stovinčias arčiausiai bažnyčios, buvo išsprogdintos, o 1963 m. – galutinai nugriautos. Išliko tik keturios, prie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios stovėjusios mūrinės koplyčios. 19902002 m. nugriautosios koplyčios buvo atstatytos.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]