Julija Biliūnienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Julija Janulaitytė – Biliūnienė Matjošaitienė (1880 m. Malavėnuose, Šiaulių raj. – 1978 m. Vilniuje, palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse) – gydytoja, Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja.

Augustino Janulaičio sesuo, Jono Biliūno ir Stasio Matjošaičio-Esmaičio žmona, Meilės Lukšienės motina.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose. 1904 m. baigė odontologiją Charkovo medicinos institute.

1904 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžyje ištekėjo už Jono Biliūno. 19051906 m. revoliucinių įvykių metu aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. Nuo 1906 m. kartu su vyru gyveno Zakopanėje. Ten liko ir palaidojusi vyrą.

19121914 m. gyveno Vienoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, bet 1915 m., artėjant frontui, pasitraukė į Voronežą, kur dirbo dantų gydytoja lietuvių kolonijoje.

1918 m. grįžo į Vilnių, dirbo sanitarijos draugijoje. 1924 m. ištekėjo už dukros Meilės tėvo pedagogo Stasio Matjošaičio-Esmaičio. 1931 m. persikėlė į Kauną.

Antrojo pasaulinio karo metais padėjo gelbėti žydų šeimas. 2002 m. rugsėjo 16 d. apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus“ ordinu.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Meilė Lukšienė. Julija Biliūnienė – Matjošaitienė. Laiko prasmės. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004 m.