Jeruzalės apgultis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Alfonsas-Mari-Adolfas de Nevilis. Krikščionys priešais Saladiną

Jeruzalės apgultis – nuo 1187 m. rugsėjo 20 d. iki 1187 m. spalio 2 d. trūkusi Jeruzalės miesto apgultis, kurią vykdė sultono Saladino vadovaujama ajubidų kariuomenė po saracėnų pergalės Hatino mūšyje, ir miesto pasidavimas saracėnams.[1]

Jeruzalės atidavimas musulmonams tapo pretekstu inicijuoti Trečiąjį kryžiaus žygį, taip pat tai tapo Jeruzalės karalystės žlugimo priežastimi bei nulėmė kelis šimtmečius vykusį krikščionių išstūmimą iš Šventosios Žemės.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jeruzalės kariuomenė, susilpnėjusi dėl vidaus konfliktų, buvo sumušta 1187 m. liepos 4 d. Hatino mūšyje. Dauguma baronų buvo paimti į nelaisvę, tarp jų ir karalius Gi de Luzinjanas. Rugsėjo viduryje Saladinas užėmė Aką, Nablusą, Jafą, Torono pilį, Sidoną, Beirutą ir Aškeloną. Tie, kas išgyveno mūšius, rado prieglobstį Tyre, vieninteliame likusiame karalystės mieste, kuris nebuvo valdomas musulmonų, dėka atvykusio grafo Konrado dėl Monferato ir jo kariuomenės.

Situacija Jeruzalėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyre riteris Balijanas II iš Ibelino, kuriam pavyko išvengti nelaisvės po Hatino mūšio, paprašė sultono Saladino leisti jam saugiai sugrįžti Jeruzalę ir pasiimti savo šeimą, t.y. žmoną Mariją Komniną, kuri buvo karaliaus Amalriko I Jeruzaliečio našlė ir Bizantijos imperatoriaus Manuilo I Komnino dukterėčia, bei vaikus.

Saladinas tenkino Balijano prašymą su sąlyga, kad šis nepakels prieš jį ir sultono kariuomenę ginklo ir išbus mieste ne ilgiau kaip vieną dieną. Balijanas su tokia sąlyga sutiko. Tačiau, atvykus į Jeruzalę, krikščionių patriarchas Heraklis Jeruzalietis, karalienė Sibilė ir kiti gyventojai ėmė Balijano prašyti ginti miestą. Heraklis riteriui nurodė, jog šis mieste privalo pasilikti vardan katalikų tikėjimo ir pasiūlė jį atleisti nuo duotos priesaikos Saladinui. Balijanas sutiko.

Apie savo sprendimą jis informavo Saladiną per Aškelono pasiuntinius. Saladinas suorganizavo Balijano žmonos Marijos Komninos ir jų vaikų palydą į Tripolį. Kadangi Balijanas tarp Jeruzalės baronų buvo autoritetas, musulmonai, pasak Ali Ibn – Asiro rankraščio, jį laikė tolygiu karaliui.[2]

Balijanas rado Jeruzalę apgailėtinos padėties. Miestas buvo pilnas pabėgėlių, išsigelbėjusių nuo musulmonų armijos, ir jų skaičius vis augo. Mieste buvo nebedaug likusių riterių, dėl to Balijanas dovanojo riterių titulus apie 60 miestiečių, kurie nešiojo ginklus ir galėjo ginti miestą. Balijanas ruošėsi miesto apgulčiai, kaupė atsargas ir pinigus.

Surinkęs kariuomenę iš sirų ir egiptiečių Saladinas po nesėkmingos Tyro miesto apgulties atvyko prie Jeruzalės sienų rugsėjo 20 d.

Šventojo miesto apgultis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras Evaristas Fragonardas. Saladinas prie Jeruzalės

Saladinas inicijavo derybas su Balijanu, tarpininkaujant vienam iš stačiatikių šventikų Jusufui Batitui. Pravoslavų dvasininkai planavo iš musulmonų gauti daugiau privilegijų. Saladinas norėjo miestą paimti be kraujo praliejimo, todėl siūlė nemažai įvairių sąlygų. Tačiau Jeruzalės miestas atsisakė kapituliuoti ir jo apgultis prasidėjo.[3]

Saladino kariuomenė stovėjo priešais Dovydo bokštą ir Damasko vartus. Saracėnų lankininkai be perstojo apšaudė miesto sienas. Karinę amuniciją vežė artyn miesto, tačiau miesto gynėjai neleido musulmonams įsitvirtinti prie sienų. Per šešias pirmąsias apgulties dienas rezultatas buvo nežymus.

Saladino karinės pajėgos po kiekvieno bandymo šturmuoti Jeruzalę patirdavo nuostolius ir prarasdavo karius, tuo tarpu krikščionių žuvo vos vienas kitas. Rugsėjo 26 d. Saladinas perkėlė savo stovyklą į kitą miesto pusę, arčiau Alyvų kalno. Šios pusės miesto sienoje nebuvo didelių vartų ir krikščionys galėjo rengti atakas. Sienos buvo nuolat apšaudomos iš katapultų, trebušetų ir arbaletų.

Dalį sienos rugsėjo 29 d. musulmonams pavyko pramušti, tačiau į miestą pro skylę jie patekti negalėjo, nes miestiečiai aktyviai gynėsi.

Apgulčiai tęsiantis, Jeruzalės gyventojai atsidūrė neviltyje. Pagal prelatą ir metraštininką Vilhelmą iš Tyro,[4] Jeruzalės dvasininkai organizavo eitynes basomis palei vidinę miesto sieną, kas buvo daryta ir 1099 metais, tik iš išorės. Kalvarijos kalne moterys vaikams nukirpo plaukus ir nardino jų smakrus į šaltą vandenį. Šios apeigos buvo skirtos nukreipti dievo pykčiui nuo miesto.[5]

Rugsėjo mėnesio pabaigoje Balijanas iš Ibelino išvyko pas Saladiną derėtis dėl miesto kapituliacijos. Abi pusės sutarė, jog miestas pasiduos taikiai ir 1099 metų žudynės, kai kryžiaus riteriai užėmė miestą, nepasikartos. Saladinas įvedė miestiečiams išpirkas, t.y. už vyrišką galvą buvo skirta 20 bezantų, už moterį – 10 bezantų, už vaiką 5 bezantai. Kas negalėjo susimokėti turėjo būti parduoti į vergiją. Saladinas nurodė, jog vietos krikščionys ir stačiatikiai galės likti mieste.[6]

Sugrįžus Balijanui po derybų į Jeruzalę, buvo nuspręsta, jog 7000 miesto vargšų bus išpirkti miesto biudžeto pinigais, t.y. iš pinigų, kuriuos miestui buvo skyręs Anglijos karalius Henrikas II Plantagenetas. Šiuos pinigus saugojo hospitaljerų ordino nariai. Pinigai buvo skirti kryžiaus žygiui arba piligrimystei, kurią karalius ruošėsi organizuoti kaip atgailą dėl Kenterberio arkivyskupo Tomo Beketo nužudymo. Tačiau karalius taip ir nebuvo atvykęs į Šventąją Žemę. Šių pinigų dalis jau buvo panaudota, renkant samdinius kareivius Hatino mūšiui.

Balijanas iš Ibelino vėl susitiko su Saladinu ir sultonas sutiko sumažinti išpirką, t.y. už vyro galvą buvo numatyta 10 bezantų išpirka, už moterį – 5 bezantai, už vaiką – 1 bezantas. Balijanas tvirtino, jog tai vis tiek dideli pinigai Jeruzalės miestiečiams. Tuomet Saladinas pareikalavo bendros 100 tūkstančių bezantų sumos už visus miestiečius.

Balijanas tvirtino, jog tokia suma nereali, tuomet, saracėnų lyderis nurodė, jog galutinė išpirka - 50 tūkst. bezantų. Galop buvo sutarta, jog Saladinas išlaisvins 7000 miesto gyventojų už 30 tūkstančių bezantų. Vieną vyrą galėjo pakeisti dvi moterys arba dešimt vaikų. Vėliau Saladino brolis Safalinas išlaisvino dar 3000 žmonių, negalinčių sumokėti išpirkos. Pagaliau pats musulmonų sultonas išlaisvino visus pagyvenusius žmones, negalėjusius susimokėti pinigų.

Jeruzalės kapituliacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Balijanas atiduoda Jeruzalę Saladinui. 1490 m. miniatiūra

Spalio 2 d. Balijanas iš Ibelino paskelbė apie Jeruzalės kapituliaciją. Buvo numatyta, kad kiekvienas miesto gyventojas per mėnesį privalo sumokėti išpirką. Saladinas išlaisvino kai kuriuos vergus. Balijanas ir patriarchas Heraklis Jeruzalietis savo asmeniniais pinigais išpirko daug miestiečių. Jeruzalės miestiečiai buvo sustatyti trejomis kolonomis, kurių pirmąsias dvi iš miesto vedė Tamplieriai, o Balijanas ir Heraklis – trečiąją.[7]

Didysis auksinis krikščionių kryžius buvo nuverstas nuo Uolos kupolo šventyklos.

Su šeima Balijanas susitiko Tripolyje. Pagal Muchamedo Ibn Hamedo Isfahano rankraštį, patriarchas Heraklis Jeruzalietis su savimi išsivežė bažnyčios relikvijas ir turtą.[8]

Kai kurie iš pabėgėlių nukeliavo į Tripolio grafystę, kurią kontroliavo krikščionys, bet čia jie nebuvo priimti. Kiti pabėgėliai išvyko į Antiochiją, Bizantiją bei Egiptą. Dalis žmonių įlipo į italų laivus ir plaukė į Europą.[9]

Saladinas Jeruzalėje krikščionims paliko Kristaus prisikėlimo bažnyčią. Tam, kad mieste būtų įtvirtintas musulmonų tikėjimas, buvo atliekama daug musulmonų apeigų, tarp jų ritualinis plovimas rožiniu vandeniu.[10]

Įsitvirtinęs Jeruzalėje, Saladinas surengė keletą žygių užimti laisvų tvirtovių: Belvuaro, Karako, Monrealio. Vėliau Saladino kariuomenė apgulė Tyrą.

1187 m. spalio 29 d. Popiežius Grigalius VIII priėmė bulę dėl Trečiojo kryžiaus žygio organizavimo. Trečiasis kryžiaus žygis prasidėjo 1189 m.

Populiariojoje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jeruzalės apgulčiai pavaizduoti 2005 m. Holivude pastatytas žinomas istorinis amerikiečių režisieriaus Skoto Ridlio filmas „Dangaus karalystė”.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. France, John (2015). Hattin: Great Battles Series. Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-0199646951.
  2. Ibn Al-Athir, D.S. Richards trans, VOL II, 330-331.
  3. Dick W. Zylstra. Lust for Power, 2005.
  4. Hamilton, pp. 162–163; Edbury and Rowe, "William of Tyre and the Patriarchal election of 1180", The English Historical Review 93 (1978), repr. Kingdoms of the Crusaders: From Jerusalem to Cyprus (Aldershot: Ashgate, Variorum Collected Series Studies, 1999)
  5. The Conquest of Jerusalem and the Third Crusade, Trans Peter Edbury, 58-59.
  6. Robert Ullian. Frommers Israel, Wiley, 2010, ISBN 0470934387, 9780470934388.
  7. Steven Runciman (1987). A History of the Crusades: The Kingdom of Jerusalem. Cambridge University Press. pp. 465–468. ISBN 9780521347716.
  8. Donald S. Richards, "Emad al-Din Kateb Esfahani" in Encyclopedia Iranica. "The family of Persian origin into which ʿEmād-al-Dīn Kāteb was born had a tradition of administrative service for the Saljuq dynasty and the caliphate."
  9. Robert Lawrence Nicholson (1973). Joscelyn III and the Fall of the Crusader States: 1134-1199. Brill Publishers. pp. 174–175. ISBN 9789004036765
  10. Steven Runciman (1987). A History of the Crusades: The Kingdom of Jerusalem. Cambridge University Press. pp. 465–468. ISBN 9780521347716.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Amin Maalouf, The Crusades Through Arab Eyes. London, 1984.
  • James A. Brundage, The Crusades: A Documentary Survey. Marquette University Press, 1962.
  • Kenneth Setton, ed. A History of the Crusades, vol. I. University of Pennsylvania Press, 1958.
  • Peter W. Edbury, The Conquest of Jerusalem and the Third Crusade: Sources in Translation. Ashgate, 1996.
  • P. M. Holt, The Age of the Crusades: The Near East from the Eleventh Century to 1517. Longman, 1986.
  • R. C. Smail, Crusading Warfare, 1097—1193. Cambridge University Press, 1956.
  • Steven Runciman, A History of the Crusades, vol. II: The Kingdom of Jerusalem and the Frankish East, 1100—1187. Cambridge University Press, 1952.