Thomas Becket

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Thomas Becket
Kenterberio arkivyspupas
Saint Thomas Becket (Samuel Caldwell, 1919) crop.jpg
Gimimo vardas: Thomas Becket
Gimė: 1119 m. gruodžio 21 d.
Londonas, Anglija
Mirė: 1170 m. gruodžio 29 d.
Kenterberis, Anglija
Tomo Beketo herbas Blasonierung
Tomo Beketo herbas Blasonierung
Kenterberio arkivyspupas

Tomas Beketas (dar žinomas kaip Šventasis Tomas iš Kenterberio, o slavų metraščiuose kaip Foma iš Kenterberio; 1119 m. (arba 1120 m.) gruodžio 21 d., Londonas – 1170 m. gruodžio 29 d.) – Kenterberio arkivyskupas nuo 1162 m. iki žūties 1170 m. Katalikų ir anglikonų bažnyčių pripažintas šventuoju ir kankiniu. Konfliktavo su Henriku II, Anglijos karaliumi dėl bažnytinių teisių ir privilegijų. Dėl to buvo nužudytas karaliaus pakalikų Kenterberio katedroje. Iš karto po žūties popiežius Aleksandras IIIkanonizavo.

Gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė gruodžio 21 d. Londone. Buvo Gilberto Beketo ir Gilberto žmonos Matildos sūnus.

1162 m. buvo paskirtas Kenterberio arkivyskupu. Naujasis arkivyskupas siekė susigrąžinti ir išplėsti arkivyskupijos teises. Dėl to kilo daug konfliktų su karaliumi. Henrikas II bandė įtakoti kitus vyskupus, nuteikinėjo prieš Beketą.

1164 m. karalius sukvietė asamblėją, kurioje išreiškė norą turėti daugiau laisvės nuo Romos ir popiežiaus, tačiau Beketas atsisakė pasirašyti dokumentus. Po to jam buvo mesti kaltinimai dėl karališkosios valdžios negerbimo ir arkivyskupas turėjo bėgti nuo galimo persekiojimo į žemyninę Europą. Kol arkivyskupas buvo Prancūzijoje, karalius ėmėsi persekioti jo rėmėjus. Beketą rėmė Prancūzijos karalius Liudvikas VII, Sicilijos karalienė Margarita Navarietė ir pats popiežius Aleksandras III.

1170 m. gruodžio mėnesį arkivyskupas grįžo į Angliją. Iš karto iš pareigų atleido tris įtakingus vyskupus. Tai vėl pakurstė aistras dvasininkijos tarpe.

Pagal legendą yra pasakojama, kad karalius Henrikas II piktai sušuko: „Ar niekas nepagelbės man atsikratyti šiuo maištingu kunigu?“. Edward Grim parašė kitą versiją: „Kokius beverčius bailius ir išdavikus aš maitinau, ir įsileidau į savus namus, kad jie leidžia šlykščiam kunigui įžeisti šeimininką?“

Keturi riteriai (seras Reginald Fitzurse, seras Hugh de Morville (Vestmorlando lordas), seras William de Tracy ir seras Richard le Breton) karaliaus žodžius suprato kaip leidimą (įsakymą) veikti ir nedelsdami išvyko į Kenterberį. Susitikę su arkivyskupu, jie pranešė, kad karalius jį kviečia į teismą Vinčesteryje, tačiau Beketas atmetė šį reikalavimą. Riteriai išėjo iš Katedros, bet sugrįžo jau ginkluoti. Įsiveržė į katedrą, kur arkivyskupas dalyvavo vestuvių ceremonijoje. Žudikai ant altoriaus laiptų keturis kartus kirto kalaviju į galvą arkivyskupui. Po to žudikai pabėgo iš katedros.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]