Jedžiotų senovės gyvenvietė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jedžiotų senovės gyvenvietė
[[Image:|250px]]

Jedžiotų senovės gyvenvietė
Koordinatės
56°16′03″š. pl. 21°42′43″r. ilg. / 56.267576°š. pl. 21.712044°r. ilg. / 56.267576; 21.712044Koordinatės: 56°16′03″š. pl. 21°42′43″r. ilg. / 56.267576°š. pl. 21.712044°r. ilg. / 56.267576; 21.712044
Savivaldybė Skuodo rajonas
Seniūnija Aleksandrijos seniūnija
Plotas 3,74 ha
Naudotas X - XIII a.
Žvalgytas 1996, 2004 m.
Tirtas 1982 m.
Registro Nr. 3951 / A1866; AV1134 /

Jedžiotų senovės gyvenvietė (regioninio reikšmingumo kultūros paveldo objektas: unikalus kodas 3951, senas registro kodas A1866, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV1134) – neįtvirtinta senovės gyvenvietė šiaurinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Jedžiotuose (Aleksandrijos seniūnija), 2,5 km į pietvakarius nuo kelių Skuodas – Mažeikiai ir Jedžiotai – Klauseikiai sankryžos, 1,85 km į šiaurę nuo Luobos upės.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengta kaimo žemių šiaurės vakariniame pakraštyje, ties riba su Klauseikiais, abipus pelkėtos, numelioruotos luomos, apie 210 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 185 m pločio. Teritorija buvusi ariama, dirvonuoja, centrinė dalis apaugusi lapuočiais medžiais ir krūmais, per luomą iškastas melioracijos kanalas.

Teritorijos plotas – 3,74 ha.

0,75 km į šiaurės rytus yra Klauseikių senovės gyvenvietė, 2,7 km į pietryčius – Jedžiotų piliakalnis, 2,9 km į pietvakarius – Apuolės piliakalnis.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1880 m. vieta buvusi apaugusi mišku. Jį iškirtus ir pradėjus arti, rasta akmens kirvukas, žalvarinių sagčių, pasaginių segių, žiedų, kalavijo makštų galo papuošimas ir kt.[1] 1982 m. tyrė Bronius Dakanis (Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba), 1996 m. žvalgė Gintautas Zabiela (Lietuvos istorijos institutas), 2004 m. – Linas Tamulynas (Kultūros paveldo centras).

Aptikta kultūrinio sluoksnio liekanų, spalvoto metalo gargažių, molio tinko gabalėlių.[2] Kultūrinis sluoksnis, ypač šiaurinėje dalyje, smarkiai apnaikintas ariant.

1972 m. senovės gyvenvietė paskelbta vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV1134),[3] 1992 m. įrašyta į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą,[4] 2005 m. registruota kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A1867) ir pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe, kuriai 2006 m. suteiktas regioninio reikšmingumo lygmuo.[5]

Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]