Klauseikių senovės gyvenvietė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Klauseikių senovės gyvenvietė
[[Image:|250px]]

Klauseikių senovės gyvenvietė
Koordinatės
56°16′23″š. pl. 21°43′25″r. ilg. / 56.273172°š. pl. 21.723533°r. ilg. / 56.273172; 21.723533Koordinatės: 56°16′23″š. pl. 21°43′25″r. ilg. / 56.273172°š. pl. 21.723533°r. ilg. / 56.273172; 21.723533
Savivaldybė Skuodo rajonas
Seniūnija Aleksandrijos seniūnija
Plotas 2,71 ha
Naudotas II tūkstantmetis pr. m. e. - XIII a.
Žvalgytas 1996, 2004 m.
Registro Nr. 20299 / A1867 /

Klauseikių senovės gyvenvietė (regioninio reikšmingumo kultūros paveldo objektas: unikalus kodas 20299, senas registro kodas A1867) – neįtvirtinta senovės gyvenvietė šiaurinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Klauseikiuose (Aleksandrijos seniūnija), 1,5 km į pietvakarius nuo kelių Skuodas – Mažeikiai ir Jedžiotai – Klauseikiai sankryžos.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengta kaimo žemių pietvakariniame pakraštyje, ties riba su Jedžiotais, prie užakusios, pelkėtos daubos esančioje aukštumoje ir šiaurės rytinėje papėdėje, apie 200 m ilgio rytų – vakarų kryptimi, 145 m pločio. Teritorija buvusi ariama, dirvonuoja. Rytinė dalis nukasta karjero, pietinėje dalyje stovi sodyba.

Teritorijos plotas – 2,71 ha.

0,75 km į pietvakarius yra Jedžiotų senovės gyvenvietė, 2,9 km į pietryčius – Jedžiotų piliakalnis, 3,8 km į pietvakarius – Apuolės piliakalnis.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad šioje vietoje stovėjo galingo valdovo rūmai, kuriuos sugriovė Apuolės pilį puolę priešai. Ariant dirva rasta akmens kirvukų, žalvario papuošalų, geležies dirbinių, titnago ir akmens nuoskalų, lipdytos keramikos šukių.[1]

1996 m. žvalgė Gintautas Zabiela (Lietuvos istorijos institutas), 2004 m. – Linas Tamulynas (Kultūros paveldo centras). Aptiktas kultūrinis sluoksnis, lipdytos keramikos lygiu paviršiumi šukių, akmens galąstuvas, titnago skaldytinis, geležies šlako ir molio tinko gabalėlių.[2]

2005 m. senovės gyvenvietė įrašyta į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A1867) ir pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe, kuriai 2006 m. suteiktas regioninio reikšmingumo lygmuo.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]