Jan de Vries (kalbininkas)
| Jan de Vries | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Gimė | 1890 m. vasario 11 d. Amsterdamas,  Nyderlandai
|
| Mirė | 1964 m. liepos 23 d. (74 metai) Utrechtas, Nyderlandai
|
| Veikla | kalbininkas |
| Organizacijos | Leideno universitetas |
| Pareigos | profesorius |
| Alma mater | Amsterdamo universitetas |
Janas de Frisas (ol. Jan Pieter Marie Laurens de Vries, 1890 m. vasario 11 d. Amsterdamas, Nyderlandai – 1964 m. liepos 23 d. Utrechtas, Nyderlandai) – olandų religijotyrininkas, viduramžių istorikas (medievistas), germanų ir skandinavų kalbų specialistas, rašytojas, redaktorius, valstybės tanautojas, Anenerbės darbuotojas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė direktoriaus Laurenso de Friso ir Antonetės Kristinos Fermast šeimoje. 1909–1913 m. Amsterdamo universitete studijavo sanskritą, pali, prakritus, vokiečių, olandų kalbas ir su pagyrimu čia gavo bakalauro bei magistro laipsnius.[2] 1915 m. Leideno universitete apgynė daktaro laipsnį, disertacijos tema – „Fareriečių baladžių tyrimai“. Tais pačiais metais vedė Mariją Machteld Fogel, gimė sūnus ir dvi dukterys. Pirmojo pasaulinio karo metais kariuomenėje ėjo karininko pareigas. 1919–1926 m. Arnhemo aukštojoje mokykloje dėstė olandų kalbą. Nuo 1926 m. Leideno universitete pradėjo eiti senovės germanų kalbotyros ir filologijos profesoriaus pareigas.[1]
Bendradarbiavimas su naciais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijai užgrobus Nyderlandus J. Frisas ėmė bendradarbiauti su naciais. 1940–1941 m. dirbo „Algemeen-Nederlands Verbond“ („Visų Nyderlandų sajungos“) pirmininku, ši sąjunga rūpinosi kultūriniais mainais su Flandrija. Nuo 1942 m. Hagoje vadovavo Olandų kalbos ir liaudies kultūros institutui. Bendradarbiavo su Anenerbe, tačiau šios organizacijos nariai J. Frisu nepasitikėjo. Nors J. Frisas simpatizavo naciams, jo moksliniuose darbuose nėra jokių nacizmo ideologijos apraiškų.[1] 1943 m. Hamburgo universitete Alfredo Tioplerio fondas (Alfred Toepfer Stiftung F.V.S.) jį apdovanojo Rembranto premija.
Supratęs, kad naciai pralaimės karą, 1944 m. rugsėjį pabėgo į Leipcigą, kur tapęs Anenerbės krypties besilaikančios Vokietijos tyrimų draugijos stipendininku tęsė savo darbus.[2]
Po karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1946 m. J. Frisą pašalino iš Karališkosios mokslų akademijos, Leideno universitete jam buvo atimtas profesoriaus vardas ir jis buvo internuotas. 1948 m. buvo pripažintas kaltu dėl intelektinio bendradarbiavimo su naciais, tačiau į bausmės vykdymo laiką buvo įskaičiuotas internavimas. Atgavęs laisvę dirbo mokytoju.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarp svarbiausių veikalų:
- Senovės germanų religijos istorija (Altgermanische Religionsgeschichte, 2 t., 1935–1937 m.)
- Edos vertimas (Edda, vertaald en van inleidingen voorzien, 1938 m.)
- Senovės skandinavų literatūros istorija (Altnordische Literaturgeschichte, 2 t., 1941–1942 m.)
- Senovės skandinavų etimologinis žodynas (Altnordisches Etymologisches Wörterbuch, 1961 m.)
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Bolle, Kees W. (2005) [1987]. „Vries, Jan de“. In Jones, Lindsay (red.). Encyclopedia of Religion. 14 (2 leid.). Macmillan Reference USA. pp. 9643–9644. ISBN 0-02-865983-X.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 van der Hoeven, H. (November 12, 2013) [1985]. „Vries, Jan Pieter Marie Laurens de (1890-1964)“. Biografisch Woordenboek van Nederland. Nuoroda tikrinta 2022-02-28.