Pereiti prie turinio

Tintoretas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Jacopo Tintoretto)
Tintoretas
it. Tintoretto
Tintoreto autoportretas (apie 1588, Luvras Paryžius)
Gimė 1518 m. rugsėjo 29 d.
Venecija
Mirė 1594 m. gegužės 31 d.
Venecija
Tautybė Italas
Veikla Dailininkas
Sritis Vėlyvasis renesansas
Vikiteka Tintoretas

Jakopas Kominas, paprastai žinomas pravarde Tintoretas (it. Tintoretto, tikr. Jacopo Comin, jaunystėje Jacopo Robusti, 1518 m. rugsėjo 29 d. – 1594 m. gegužės 31 d.) – XVI a. italų vėlyvojo renesanso dailininkas-manieristas, priklausęs Venecijos dailės mokyklai.

Tradiciškai Tintoretas laikomas paskutiniu didžiuoju italų renesanso dailės meistru. Svarbiausi dailininko darbai yra tapybos ciklai Venecijos Scuola Grande di San Marco (dabar muziejuose), Scuola Grande di San Rocco ir Dožų rūmuose. Dailininkas buvo labai produktyvus ir paliko aibę portretų, religinių, mitologinių paveikslų bei kitų dailės kūrinių.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė ir mokytojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jakopas Robustis gimė 1518 m. Venecijoje. Dailininko tėvas Giovanni Battista buvo audinių, šilko ir kt., pasiturintis dažytojas, nuo kurio Jakopas gavo savo pravardę (it. tintore - dažytojas, tintoretto - mažasis dažytojas, dažytojo dirbtuvių mokinukas). Robusti yra irgi pravardė nuo tėvo pravardės, tikroji pavardė Comin nustatyta tik po 2000-ųjų.

Tintoretas buvo vyriausiasis sūnus 21 vaiko šeimoje, kuri kildinama iš Brešijos. Vaikystėje tėvo dirbtuvėse Tintoretui niekada nepritrūkdavo dažų, kuriais jis piešdavo ant dirbtuvės sienų. Tėvas, pamatęs sūnaus talentą, nuvedė jį į garsiausio Venecijos dailininko Ticiano dirbtuves. Tai atsitiko apie 1533 m. Anot legendos, ar tikrų faktų, Tintoretas Ticiano dirbtuvėse išbuvo 9 ar 10 dienų. Esą Ticianas, grįžęs iš po kelionės į dirbtuves ir pamatęs Tintoreto piešinių, atliktų tokia maniera, kad pasikvietė vieną pameistrių ir liepė jam pašalinti berniuką iš dirbtuvių netgi jo nematęs. Biografas Ridolfi tikina, kad Ticianą esą apėmęs pavydas dėl jaunojo Tintoreto talento, tačiau šiuo metu linkstama manyti, kad Ticianas greičiausiai jau tuo metu pamatė visiškai priešingą Tintoreto dailės charakterį ir nusprendė, kad negali suteikti berniukui jo vertų mokslų. Tikėtina, kad Tintoretas mokslus baigė kitose dirbtuvėse (tikriausiai pas Bonifacijų de Pitati) ir 1539 m. pasirašė „meistru“, kas rodo, kad tuo metu dailininkas jau dirbo savarankiškai.[1]

„Stebuklingas Šv. Morkaus vergo išlaisvinimas“ (1548, Akademijos galerija, Venecija)

Tai nesukliudė Tintoretui laikyti Ticianą vienu savo įkvėpėjų. Tintoretas susipažino su Ticiano mokiniu Andrea Schiavone iš kurio sugebėjo išgauti kai kurias Ticiano dailės technikos „paslaptis“. Mainais Tintoretas padėdėdavo Schiavone šiojo darbuose. Kitas įkvėpimo šaltinis buvo Mikelandželo ir antikinės skulptūros. Nors dailininkas Venecijoje nedaug turėjo galimybių jų pamatyti, tačiau esą per kitas kopijas ir graviūrų vaizdus lipdydavo savuosius modelius ir po to tapydavo šešėlius nuo jų. Tintoretas taip kurdavo ir naktinius eskizus pagal skulptūras – pomėgis pasireiškęs vėliau jo paveiksluose. Skirtingai nuo kitų manieristų, Tintoretas Mikelandžele greičiausiai matė ne tiek aukščiausio meno pavyzdį, kuriuo reikia sekti, kiek pavyzdį, kaip reikia sekti savo paties asmenybės meniniais polinkiais.

Pirmieji darbai ir išgarsėjimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1539 m. Tintoretas jau buvo susiformavęs dailininkas. Pirmuosius darbus eksponavo viešai pradedantiesiems dailininkams skirtoje vietoje netoli pagrindinės Venecijos Šv. Morkaus aikštės. Čia jis publikai pasiūlė savo autoportretą ir kitą portretą, numanoma, grojančio brolio (abu dingę). Darbai sukėlė publikos ir susižavėjimą, ir nesupratimą. Tačiau tuo metu dailininkui buvo sunku gauti kokių reikšmingų užsakymų Venecijoje, kurioje dominavo Ticiano ir jo dirbtuvių dailė. Pirmuosius užsakymus Tintoretas siūlėsi atlikinėti veltui. Šią savo taktiką išlaikė iki gyvenimo pabaigos (kai kurie biografai tai priskiria dailininko nesavanaudiškumui). 1545 m. literatas Pjetras Aretinas dedikavo padėką Tintoretui už du paveikslus jo namų lubose.[2]

Pirmą reikšmingesnį užsakymą dailininkas išsikovojo Madonna dell'Orto bažnyčioje. Vienuolyno, kuriam priklausė bažnyčia, priorui Tintoretas pasiūlė ištapyti ją naujai, tačiau prioras paaiškino, kad neturi tam pinigų. Galų gale Tintoretas susitarė su prioru, kad vienuolynas apmokės tik darbo medžiagas. Tapyba buvo įvertinta 100 dukatų ir Tintoretas atliko ją su tokiu užsidegimu, kad buvo pramintas Il Furioso (pasiutėlis, patrakėlis). Šie pirmieji 3 paveikslai (dabar pažeisti, pertapyti) atskleidė Tintoreto darbų giliai religinį charakterį, artimą labiau ankstyvesniems Fra Andželiko ir Fra Bartolomeo darbams, labai skirtingą nuo Tintoreto jaunesnio draugo ir konkurento Paolo Veronezės.

„Šv. Morkaus kūno radimas“ (1562, Breros pinakoteka, Milanas)

Po šių darbų Tintoretas pradėjo gauti smulkių užsakymų, 1547 m. nutapė paveikslą „Paskutinė vakarienė“ Scuola del Sacramento įstaigos užsakymu San Marcuola bažnyčiai.[3] 1548 m. gavo užsakymą Scuola Grande di San Marco − vienai iš labdaros ir paramos įstaigų Venecijoje. Šis užsakymas rodo dailininko augantį pripažinimą Venecijoje. Juo sukurtas paveikslas „Stebuklingas Šv. Morkaus vergo išlaisvinimas“ dabar laikomas pirmuoju neginčytinu Tintoreto šedevru. Netikėti kompoziciniai rakursai ir aštrūs spalvų kontrastai sukėlė diskusijų vienuolių tarpe, tad Tintoretas vieną dieną pasiėmė ir parsinešė darbą į namus, pakol nebuvo įprašytas vienuolių jį grąžinti atgal. Po to Tintoretas įstaigai sukūrė dar tris šedevrus, iš kurių garsiausias „Šv. Morkaus kūno radimas“. Šie darbai užtvirtino Tintoretą kaip vieną didžiausių Venecijos dailininkų. Tačiau sukėlė konkurencinį pavydą. Rašytojas Pjetras Aretinas, kuris buvo didelis Ticiano dailės gerbėjas, pradėjo rašyti pamfletus apie Tintoretą. Tintoretas esą įsiprašė Pjetrą nutapyti šiam jo portretą ir Pjetrui atėjus pozuoti į dirbtuvę, išsitraukęs stiletą pradėjo matuoti atstumą tarp modelio ir paveikslo, tuo išgąsdindamas rašytoją.

1550 m. Tintoretas vedė vietos kilmingųjų šeimos dukterį Faustina de Vescovi, kurios tėvas buvo vienas iš Scuola di San Marco rėmėjų. Su ja Tintoretas susilaukė, manoma, 8 vaikų. Sūnūs Domenikas, Markas ir duktė Marieta padėjo tėvui jo dirbtuvėse ir vėliau tapo pažymėtinais dailininkais. 1550 m. dailininkas oficialiu užsakymu tapė Venecijos prokuratorių portretus, 1552−53 m. dirbo Iždininkų rūmuose (Palazzo dei Camerlenghi), bei prisidėjo prie tapybos Dožų rūmų Didžiojoje tarybos salėje.[4] Nuo 1550-ųjų vidurio dailininkas dirbo Madonna dell'Orto bažnyčioje, kuri, sakoma, buvo Tintoreto mėgstamiausia. Tikriausiai geriausiai žinomi Tintoreto darbai joje yra „Šv. Agnietės stebuklas“ ir „Paskutinis teismas“. Tintoreto darbų Venecijoje yra Santa Maria della Salute, San Cassiano, San Marco ir kt. bažnyčiose.

Brandos metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1560 m. Tintoretas nutapė oficialų Venecijos respublikos dožo Džirolamo Priuli portretą ir vėliau tris dešimtmečius nuolat gaudavo oficialių respublikos užsakymų.[5] Apie 1560 m. kitos paramos įstaigos Scuola Grande di San Rocco vienuoliai, matyt iš pavydo, kad konkuruojanti Šv. Morkaus Scuola taip pagarsėjo, nusprendė irgi užsakyti dailės darbų. Jie paskelbė konkursą, į kurį pakvietė geriausius Venecijos dailininkus, tarp jų Tintoreto draugus Paolą Veronezę ir Andrea Schiavone. Pasakojama, kad pakol kiti dailininkai piešė eskizus ir rengė projektus, Tintoretas nutapė patį darbą ir vieną rytą pakabino vietoje. Atėję komisijos nariai prikišo Tintoretui, kad jie prašė projekto, o ne gatavo darbo. Į tai Tintoretas atsakęs, kad tai yra jo projektas, nes kitaip jis nemoka dirbti. Kilus diskusijoms, Tintoretas pareiškė, kad šį darbą skiria Šv. Rokui ir dovanoja jį vienuolynui. Kadangi tokios dovanos nebuvo galima atsisakyti, tai ji buvo priimta ir Tintoretui patikėti kiti darbai. Kitus dailininkus Tintoretas pribloškė savo tapybos greičiu ir sukėlė pavydą, bei nepasitenkinimą.

„Nukryžiavimas“ (1565, Scuola Grande di San Rocco, Venecija)

Scuola Grande di San Rocco Tintoretas atliko didžiausią ir garsiausią savo darbų ciklą. 1564−67 m. laikotarpyje − 27 darbus, 1576−81 m. − 25 darbus, 1582−87 m. − 8 darbus ir 1588 m. − altorinį paveikslą. Visi šie darbai (išskyrus porą pražuvusių) dabar yra originalioje jų vietoje Scuola Grande di San Rocco Venecijoje. Tintoretas buvo sudaręs kasmetinę sutartį darbams su vienuoliais, kurią nutraukė tik paties dailininko mirtis. Tintoretas taip pat atliko darbų gretimoje San Rocco bažnyčioje. Iš visų šių darbų tikriausiai garsiausias yra „Nukryžiavimas“, vienintelis iš darbų Scuola Grande di San Rocco, kurį Tintoretas pasirašė. Kiti žymūs darbai: „Geroji naujiena“, „Kūdikių žudynės“, „Išminčių pagarbinimas“.

1566 m. Tintoretas buvo priimtas į Florencijos akademijos narius.[6] Maždaug 1566 m. didelį dailininko įvertinimą parodė valstybinis užsakymas Dožų rūmuose. Iš pradžių jis atliko tris darbus, iš kurių išliko tik dožo Džirolamo Priuli portretas. Po to Tintoretas atliko juose daugiau darbų, tačiau didžiausia jų dalis sudegė 1574 ir 1577 m. gaisruose. Kartu su Paolu Veroneze Tintoretas buvo pakviestas iš naujo pertapyti Dožų rūmus. Vienas Tintoretas jau nebepajėgė šių darbų beatlikti, dauguma buvo patikėta dirbtuvių mokiniams pagal meistro nurodymus, tačiau keliolika yra Tintoreto tapyti paties. Daugelis šių darbų dar buvo taisomi vėlesniais metais, dėl ko jų meninė vertė smuko. Apie 1577 m. Tintoretas gavo užsakymų iš kitų valstybių dvarų: Mantujos hercogo Giuljelmo Gonzagos ir imperatoriaus Rudolfo II.[7] 1580 m. Tintoretas lankėsi Mantujoje prižiūrėti paveikslų iškabinimą Valdovų rūmuose − tai vienintelė dokumentuota dailininko kelionė už Venecijos ribų.[8] 1583 m. jis buvo užsakytas sukurti „Šv. Nakties“ paveikslą Ispanijos karaliaus Pilypo II užsakymu.[9]

Dožų rūmuose, vietoj mirusio Paolo Veronezės, Tintoretui buvo patikėta sukurti „Rojaus“ paveikslą, kurį dailininkas pradėjo 1588 m. Šis kūrinys, 22,6 x 9,1 m matmenų, laikomas didžiausiu kada nors nutapytu aliejiniu paveikslu. Grandioziniame paveiksle pavaizduota apie 600 figūrų. Pribloškiantis atidengimo metu, vėliau jis buvo gerokai nuvertintas ir apibūdintas dailininko nesėkme, tačiau tai išgelbėjo darbą nuo vėlesnių taisymų. Tintoreto pasakymu, pats Dievas leido nutapyti šį paveikslą, kuris buvo patikėtas Paolui Veronezei, kuris betgi mirė dar jo nepradėjęs. Anot Tintoreto, jis norėjo pavaizduoti rojų žemėje, nes Danguje į jį gal nepateks. Tradiciškai Tintoretas kuklinosi paprašytas senato įvertinti užmokestį už jį, net pareiškė, kad jis pasiryžęs dovanoti jį valstybei.

„Paskutinė vakarienė“ (1592-94, San Giorgio Maggiore bazilika, Venecija)

Iš pačių vėliausių Tintoreto darbų pažymėtini darbai San Giorgio Maggiore bažnyčioje, tarp kurių išsiskiria tragiškos ir dramatiškos nuojautos „Paskutinė vakarienė“. Jakopas Tintoretas mirė 1594 m. gegužės 31 d. Palaidotas šalia duktės Marietos (kuri mirė 1590 m.) Madonna dell'Orto bažnyčioje. 1866 m. abiejų palaikai buvo perlaidoti tos pačios bažnyčios vienoje koplyčių.

Kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tintoretas pasižymėjo kaip neįtikėtinos aistros dailininkas. Jo paveikslams būdingos dramatiškos spalvos ir šešėliai. Savo dirbtuvėje Tintoretas buvo ant sienos pasirašęs devizą: „Mikelandželo dizainas ir Ticiano spalvos“, tačiau nei su vienu, nei su kitu Tintoreto dailė iš tikro neturi daug bendro. Tintoretas mėgo monochromatinę tapybą. Tai jam padėjo išgauti gilesnį chiaroscuro efektą savo darbuose. Kaip dailininkas jis padarė įtakos amžininkui Jacopo Bassano, buvo vienas iš Karačių mokyklos Bolonijoje idealų.

Dailininkas dirbo neįtikėtina sparta. Sebastiano del Piombo pasakys, kad Tintoretas nutapo per 2 dienas, kiek jis per 2 metus. Tai reiškė, kad dalis jo darbų nebuvo pačios aukščiausios kokybės. Anot Annibale Carracci, Tintoretas vietomis prilygo Ticianui, vietomis buvo prastesnis už Tintoretą. Dailininko darbuose vyrauja dinamiškos scenos, bei XVI a. pabaigoje atgimusios religinės egzaltacijos apraiškos, kaip reakcija į reformacijos judėjimą Europoje.

Tintoreto vienas paskutinių paveikslų „Paskutinė vakarienė“ parodo kaip renesanso dailė pasikeitė nuo prieš 100 metų atlikto tos pačios tematikos Leonardo da Vinčio darbo. Kristus ir jo mokinių stalas nustumti į paveikslo šoną, o iš dangaus atsiverianti šviesa apšviečia sceną pranašiškai baiminga nuotaika.

Darbų galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.
  2. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.
  3. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.
  4. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.
  5. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.
  6. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.
  7. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.
  8. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.
  9. ↑ Tom Nichols. Tintoretto: Tradition and Identity. London: Reaktion Books Ltd., 1999 (rev. 2015). Intro.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Tintoretas – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Tintoretas&oldid=7363016"