Jules Dumont d'Urville
| Jules Dumont d'Urville | |
|---|---|
| |
| Diumonas d'Urvilis, 1846 m. piešinys | |
| Visas vardas | Jules Sébastien César Dumont d’Urville |
| Gimė | 1790 m. gegužės 23 d. Konde siur Niuaro, Normandija, Prancūzija |
| Mirė | 1842 m. gegužės 8 d. (51 metai) Medonas, Prancūzija |
| Palaidotas (-a) | Monparnaso kapinės |
| Sutuoktinis (-ė) | Adèle Pepin |
| Veikla | jūrininkas |
| Organizacijos | Prancūzijos karo laivynas |
| Alma mater | Bresto karinio laivyno akademija |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Garbės legiono ordinas | |
Žiulis Sebastjenas Sezaras Diumonas d’Urvilis (Jules Sébastien César Dumont d’Urville, 1790 m. gegužės 23 d. – 1842 m. gegužės 8 d.) – Prancūzijos jūrininkas, kontradmirolas, Okeanijos ir Antarkties tyrėjas.
1807 m. įstojo į Bresto Jūrų laivyno akademiją. Pasižymėjo geru kalbų ir kultūrų išmanymu. 1819–1820 m. dalyvavo kartografinėje ekspedicijoje Egėjo jūroje, jos metu rasta žymi antikinė skulptūra – Milo Venera. Už atradimą d’Urviliui suteiktas Garbės legiono ordinas ir leitenanto laipsnis. 1822–1825 m. Ž. d’Urvilis dalyvavo Lui Isidoro Diuperė kelionėje aplink pasaulį laivu Coquille.[1] Po kelionės paaukštintas į komandorus.
1826–1829 m. Ž. d’Urvilis vadovavo ekspedicijai, kurios tikslas buvo rasti dingusios Žano Fransua de La Perūzo ekspedicijos pėdsakus. Savo kelionės laivu Astrolabe metu Ž. d’Urvilis aplankė ir kartografavo Naujosios Zelandijos, Fidžio, Ištikimybės, Naujosios Kaledonijos, Naujosios Gvinėjos, Ambono, Van Dimeno Žemės (Tasmanijos), Sulavesio, Karolinų salų pakrantes. 1828 m. prie Vanikoro salos (Santa Kruso salos, Saliamono salynas) aptiko laivus, kuriuos manė esant likus iš La Perūzo ekspedicijos. 1829 m. kovo 25 d. grįžo į Prancūziją. Ž. d’Urvilio ekspedicija suteikė daug naujų duomenų apie Pietų jūras, po jo atradimų Okeanijos salos išskirtos į Melaneziją, Mikroneziją ir Polineziją.[2] Be to, Ž. d’Urvilis atgabeno ~1600 augalų herbarų, 900 uolienų pavyzdžių, pateikė duomenų apie aplankytų salų kalbas. Už nuopelnus suteiktas laivyno kapitono (capitaine de vaisseau) laipsnis.[1]
1837 m. kita Ž. d’Urvilio ekspedicija laivais Astrolabe ir Zélée išplaukė iš Tulono į Antarktį ir tikėjosi nuplaukti piečiau, nei 74°15′ pietų platumos – iki tiek 1823 m. nuplaukė Džeimsas Vedelis. Ištyrinėjęs Magelano sąsiaurį, Ž. d’Urvilis pasiekė 63°29′ pietų platumos, bet toliau į pietus prasibrauti pro ledus nesugebėjo. Pasukę į vakarus, ekspedicijos dalyviai pasiekė Pietų Orknio, Pietų Šetlando salas, atrado Žoinvilio salą ir Liudviko Pilypo Žemę, bet dėl skorbuto protrūkio turėjo grįžti į žemyną (sustojo Talkahuane). Iš ten ekspedicija pro Fidžį ir Palau kirto Ramųjį vandenyną, tada už Borneo pasuko vėl į Antarktį, tikintis rasti pietų magnetinį polių. 1840 m. keliautojai pasiekė Adelės krantą. 1841 m. ekspedicija grįžo į Prancūziją.[1]
1842 m. Ž. d’Urvilis su šeima pateko į geležinkelio avariją tarp Versalio ir Paryžiaus. Susidūrus traukiniams kilo gaisras, Ž. d’Urvilis, jo žmona ir sūnus žuvo. Keliautojo palaikai palaidoti Monparnaso kapinėse.[1]
Svarbiausi veikalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kelionė korvete „Astrolabe“, 1826–1829 m. (Voyage de la corvette “l’Astrolabe”, 1826–1829)
- Kelionė į Pietų ašigalį ir po Okeaniją, 1837–1840 m. (Voyage au pôle Sud et en Océanie, 1837–40).
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žiulio d’Urvilio vardu pavadinta d'Urvilio jūra Antarktyje, d’Urvilio sala prie Antarktidos pusiasalio ir d’Urvilio sala prie Naujosios Zelandijos krantų, d’Urvilio kyšulys Naujosios Gvinėjos šiauriniame krante, Prancūzijos mokslinė Diumono d’Urvilio stotis Antarktidoje (prie Adelės Žemės).[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Jules-Sébastien-César Dumont d’Urville. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 2,0 2,1 Dumont d’Urville Jules Sébastien César. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004