Monparnaso kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 48°50′17″ š. pl. 2°19′37″ r. ilg. / 48.83806°š. pl. 2.32694°r. ilg. / 48.83806; 2.32694

Kapinių vaizdas iš viršaus su išlikusiu malūnu

Monparnaso kapinės (pranc. Cimetière du Montparnasse) – vienos iš trijų didelių Paryžiaus kapinių, XIX a. įkurtų užmiestyje. Seniau vadintos Pietų kapinėmis (pranc. Le Cimetière du Sud). Plyti 19 ha plote, Prancūzijos sostinės Monparnaso rajone. Apie 35 000 palaidojimų. Teritorijoje auga apie 1200 medžių, užimamas žaliasis plotas yra vienas didesnių mieste. Kartu su Monmartro, Per Lašezo ir Passi kapinėmis turistų yra dažniausiai lankomos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1830–1831 m. ir 1863 m. sukilėlių kapavietė su Lenkijos–Lietuvos–Ukrainos heraldiniais ženklais

Šioje užmiesčio teritorijoje plytėjo trijų dvarų žemės, veikė malūnas. 1654 m. šią vietovę nusipirko Šv. Dievo Jono labdaringos brolijos vienuoliai, Lietuvoje labiau žinomi bonifratrų vardu. Broliai vienuoliai įsteigė karitietiškas kapines, bet malūną jose paliko veikti (nuo to laiko jis vadinamas pranc. Moulin de la Charité). Šis malūnas, nors ir be sparnų, tebestovi kapinių viduryje. Nuo 1784 m. pradėta laidoti mirusius ligonius iš bonifratrų įsteigto hospitalio „Hôpital de la Charité“. XIX a. pr. Paryžiaus prefektas Nicolas Frochot nusipirko sklypą šalia ir įsteigė naujas kapines, jose 1824 m. supiltas pirmas kapo kauburėlis. Nuo 1890 m. bendra kapinių teritorija yra padalinta į dvi dalis: didesniąją, vad. pranc. Grand Cimetière (GC) ir mažesniąją – pranc. Petit Cimetière (PC).[1]

Monparnaso kapinėse paskutinę poilsio vietą rado Prancūzijos valstybės, kultūrinis ir intelektualinis elitas, čia palaidoti: rašytojas Guy de Maupassant, šalies prezidentas Jacques Chirac, enciklopedininkas Pierre Athanase Larousse, poetas ir filosofas Charles Baudelaire, skulptorius Jean-Antoine Houdon ir kt. Yra ir užsieniečių kapų: airių novelisto Semiuelo Beketo, JAV tapytojo ir fotografo Mano Rėjaus, ukrainiečių politiko Simono Petliūros, iš Lietuvos žydų kilusio tapytojo ekspresionisto Chaimo Sutino bei kitų. XIX a. antroje pusėje laidoti į Prancūziją pasitraukę nepasisekusių 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviai: generolas ir lenkų rašytojas Liudvikas Mieroslavskis, raguvietis Juozapas Straševičius, Lietuvos ir Rusijos žemių draugijos Paryžiuje įkūrėjas ukmergietis Adomas Kolyška bei kiti.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka