Iziaslavas (Ukraina)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Iziaslavas)
Jump to navigation Jump to search
Iziaslavas
ukr. Ізяслав
   Coat of arms of Iziaslav.png      Izyaslav misto prapor.png   
Бернардинський монастир. Ізяслав. 2010.jpg
Bernardinų vienuolynas

Iziaslavas
50°07′0″ š. pl. 26°48′0″ r. ilg. / 50.11667°š. pl. 26.80000°r. ilg. / 50.11667; 26.80000 (Iziaslavas (Ukraina))Koordinatės: 50°07′0″ š. pl. 26°48′0″ r. ilg. / 50.11667°š. pl. 26.80000°r. ilg. / 50.11667; 26.80000 (Iziaslavas (Ukraina))
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis: Chmelnyckio sritis Chmelnyckio sritis
Rajonas: Iziaslavo rajonas
Gyventojų (2011): 17 203
Plotas: 23,9 km²
Tankumas (2011): 720 žm./km²
Altitudė: 226 m
Commons-logo.svg Vikiteka: IziaslavasVikiteka

Iziaslavas (ukr. Ізясла́в, Заслав, Жеслав) – miestas Ukrainoje, Chmelnyckio srityje. Rajono administracinis centras. 2001-ais metais mieste gyveno 18 444 gyventojai. Įkurtas 1390 m., miesto statusas nuo 1583-ųjų m. Plotis – 23,91 km². Geležinkelio stotis linijoje Podolės Šepetivka – Ternopilis. Miestas įsikūręs prie Gorynės upės. Mieste veikia 5 benrojo išsilavinimo mokyklos, mokykla-internatas ir agrarinis licėjus. Vystoma maisto pramonė, yra baldų fabrikas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenvietę XII a. įkūrė Kijevo kunigaikštis Iziaslavas II, kuris ir suteikė jai dabartinį pavadinimą.[1] Raštuose pirmąkart minimas 1386 m.,[2] vėliau priklausė Ostrogiškiams, Zaslavskiams, Sanguškoms. 1411 m. Iziaslave viešėjo Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1491 m. apylinkėse jungtinė lietuvių-lenkų kariuomenė sumušė totorius. Jau viduramžiais Iziaslavas buvo stambi gyvenvietė, apie ką byloja išlikę gynybinių pylimų likučiai. Visgi miesto teisės buvo suteiktos gana vėlai – 1583 m.[3]

Iziaslavą puldinėdavo totoriai, o 1649 m. jį užėmė Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokų būriai. Su kazokais, o po to ir su švedų kariuomene kovojo Dominykas Zaslavskis, vėliau dar labiau pagarsėjęs Berestečko mūšio metu.

Po ATR padalijimų Iziaslavas įėjo į Rusijos imperijos Volynės gubernijos sudėtį, tapo apskrities centru.

Po Zaslavskių miestas priklausė Sanguškoms (Vyčio herbas), dar 1466 m. Jurgio Ostrogiškio statytoje pilyje jie rezidavo iki pat 1917 m. Spalio perversmo.[4] 1920 m. kraštas atsidūrė Lenkijos-sovietų karo sūkuryje, pagal 1921 m. Rygos sutartį liko Ukrainos TSR sudėtyje.

Lankytini objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Jono Krikštytojo parapijinė bažnyčios fasade pavaizduoti fundatorių Jonušo Zaslavskio ir Aleksandro Sanguškos giminių herbai
  • Jurgio Ostrogiškio 1456 m. statyta Senoji pilis
  • XVI a. išmūryta Naujoji pilis
  • 1754–1770 m. iškilę Sanguškų rūmai (grūvėsiai)
  • Rūmų koplyčia (griūvėsiai)
  • Šv. Jono Krikštytojo parapijinė bažnyčia (1599 m.)
  • Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas (dabar kalėjimas)
  • Didžioji sinagoga (XVI a.)
  • Naujoji sinagoga (XVIII a.)
  • Dengtos prekybininkų vietos (XVII a.)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
  2. Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
  3. Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
  4. Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]