Berestečko mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Berestečko mūšis
Priklauso: Chmelnickio sukilimas
Berest1.jpg
Berestečko mūšis
Data 1651 birželio 28 – liepos 10 d.
Vieta Berestečka, Abiejų Tautų Respublika
Rezultatas ATR pergalė
Kariaujančios pusės
Herb Rzeczypospolitej Obojga Narodow.svg Abiejų Tautų Respublika Herb Viyska Zaporozkoho.svg Kazokai,
Krymo chanatas
Vadovai ir kariniai vadai
Jonas Kazimieras Vaza Bogdanas Chmelnickis,
Islamas III Girėjus
Pajėgos
20 000 raitelių, 14 tūkst. pėstininkų 40 000 kazokų, 30-40 tūkst. žemesniojo rango pėstininkų, 30 000 totorių
Nuostoliai
apie 700 30-40 tūkst.
Pradinis mūšio etapas

Berestečko mūšis (lenk. Bitwa pod Beresteczkiem) 1651 m. birželio 28 – 30 dienomis vykęs mūšis tarp Abiejų Tautų Respublikos (vadovaujamos karaliaus Jono Kazimiero, Karūnos didžiojo etmono Mikalojaus Potockio bei etmono Martyno Kalinovskio) ir kazokų – Krymo totorių (vadovaujamų Bogdano Chmelnickio ir chano Islamo III Girėjaus) kalvotoje lygumoje į pietus nuo Styrės upės prie Berestečkos kaimo dabartinėje Ukrainoje, Volynės srityje.

Mūšį laimėjo lenkų armija po to, kai totoriai pabėgo iš mūšio lauko su savim paimdami Bogdaną Chmelnickį. Po mūšio buvo sudaryta Bila Cerkvos taika.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1651 m. pasibaigė po Zborovo mūšio sudarytos Zborovo paliaubos ir Lenkija atnaujino karo veiksmus prieš Chmelnickio armiją. Jonas Kazimieras, įvertinęs Zborovo kampanijos pamokas norėjo tinkamai pasiruošti karui.

Dėl chano Islamo Girėjaus pozicijos Bogdanas Chmelnickis buvo priverstas atsisakyti nuo aktyvių puolamųjų veiksmų (daugiau nei mėnesį 100–110 tūkstantinė kazokų kariuomenė manevravo Ternopolio rajone), o tai leido karaliui Jonui Kazimierui atvesti kariuomenę iki Berestečkos ir iki birželio 25 d. ją perkelti per Styrės upę. Tik sulaukęs birželio viduryje atvykusio chano etmonas pradėjo žygį.

Kunigaikštis Višnioveckis, kuris vėliau vadovavo mūšiui, persekiojo kazokus, kuriuos tikėjosi įveikti nedideliuose susidūrimuose. Jonas Kazimieras laikėsi prielaidos, kad kazokai ir totoriai trauksis toliau į pietus, į Krymo pusiasalį. Birželio 27 d. naktį Višnioveckis išsiuntė avangardą link kazokų stovyklos ir ten rado didžiulę apie 110 000 karių dydžio kariuomenę. Tarp jų buvo apie 80 000 kazokų ir apie 30 000 Krymo totorių. Apie tai buvo pranešta Jonui Kazimierui ir jį ši žinia šokiravo. Tada buvo nuspręsta grįžti į stovyklą prie Berestečkos. Kitos dienos rytą prasidėjo susidūrimai su totoriais.

Kariuomenių dydis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingais vertinimais ATR armija turėjo nuo 57 iki 160 tūkstančių (pagal kitus šaltinius 220–240 tūkst.) karių. Keletas šiuolaikinių istorikų, tokių kaip Vladislovas Čaplinskis bendrą kariuomenės skaičių mažina iki 60 – 63 tūkst. karių, tačiau čia greičiausiai neįskaičiuojami samdiniai. Vienas iš vyresniųjų lenkų kariuomenės vadų kunigaikštis Boguslavas Radvila rašė, jog lenkų armija turėjo 80 tūkst. karių, tarp jų „40 tūkst. nuolatinių ir 40 tūkst. didikų, lydimų tokio pat skaičiaus tarnų, pėstininkų ir kt.“

Lenkijos kariuomenėje buvo 34 tūkst. karių ir dar 30 tūkst. nereguliariųjų pajėgų. Kariuomenė turėjo apie 95 įvairaus kalibro pabūklų. Taip pat buvo pasamdyta beveik 34 tūkst. samdinių:

  • 19 904 raitelių:
    12 255 kazokai,
    2 050 reiterių,
    500 arkebūzinikai,
    960 Lietuvos ir Lenkijos totorių,
    1550 Lietuvos savanorių,
    2 589 husarai;
  • 13 690 pėstininkų:
    2000 dragūnų,
    8900 vokiečių,
    2790 vengrų haidukų.

Kazokų-Krymo totorių kariuomenė buvo gausesnė – 100 tūkst. kazokų ir 25 tūkst. Krymo totorių. Kitais vertinimais kazokų armiją sudarė 80 – 100 tūkst. vyrų, dauguma iš jų – žemo rango pėstininkų ir 40 – 50 tūkst. sąjungininkų Krymo totorių kavalerija, taip pat keli tūkstančiai turkų ir rumunų, iš viso 200 tūkst.

Eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Birželio 17 (27) – 18 (28) d. totoriai padegė netoliese esantį kaimą ir bandė „išjudinti“ priešininką. Jie atakavo, po to traukėsi, vėl atakavo. Koncepolskis ir Liubomirskis patys atakavo totorių kavaleriją.

Birželio 18 (28) lauke tarp lenkų ir kazokų pajėgų prasidėjo nedideli susidūrimai.

Birželio 19 (29) Islamas III Girėjus užėmė pagrindines aukštumas prieš Berestečką ir mūšis atsinaujino. Lenkai didelėmis pajėgomis puolė kazokų stovyklą, tačiau Chmelnickis smūgiavo iš šono ir atkirto lenkų kariuomenę nuo jų stovyklos, kazokai paėmė 28 vėliavas, tarp jų ir hetmano Potockio.

Birželio 20 (30), visą naktį prasimeldęs karalius išdėstė kariuomenę tokia tvarka: dešinysis sparnas – etmonas Potockis, kairysis – etmonas Kalinovskis. Centre, kur buvo daugiausia lenkų ir vokiečių pėstininkai, buvo pats karalius. Buvo išardyti tiltai per Styrę.

Gavęs karaliaus leidimą, Višnioveckis, kurio pajėgose buvo ir rejestriniai kazokai (šešios vėliavos), atakavo kazokų stovyklą. Chmelnickis kontratakavo, bet jį sustabdė vokiečių pėstininkai.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkų duomenimis mūšyje žuvo apie 30 tūkst. kazokų, o Boguno vadovaujami pasitraukė tik keli tūkstančiai su dviem patrankom. Per pastaruosius kelis dešimtmečius archeologų istoriniame draustinyje „Berestečkos mūšio laukas“ vykdyti kasinėjimai sprendžiant iš radinių rodo, kad žuvusiųjų skaičius buvo gerokai padidintas. Taip, pavyzdžiui, perkėlos per Pleševą rajone rasti apie šimtas palaikų iš tų kurie persikėlė. Tarp jų buvo ir Dono kazokai. Tai, kad kazokų nuostoliai nebuvo labai dideli netiesiogiai rodo ir tai, kad po kelių mėnesių B. Chmelnickiui pavyko sustabdyti lenkus prie Bila Cerkvos.

Lenkai nesiryžo tęsti karo ir pradėjo derybas. B. Chmelnickis buvo priverstas priimti taikos sutartį, kuri buvo pasirašyta prie Bila Cerkvos 1651 m. rugsėjo 18 (28) d. Pagal ją rejestrinė kazokų kariuomenė buvo sumažinta iki 20 000, kazokų teritorija buvo apribota iki Kijevo vaivadijos, šlėktoms grąžintos jų valdos.

Karas mūšiu prie Berestečkos visgi nesibaigė. Bila Cerkvos taika neišsilaikė ir metų, o 1652 m. gegužės 22-23 d. (liepos 1-2 d.) įvyko mūšis prie Batiho.