Irako–Irano karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Irako ir Irano karas
Šaltasis karas, Valdžios konsolidacija po Irano revoliucijos, Persijos įlankos konfliktai, Irano ir Saudo Arabijos karas prieš trečiąsias šalis ir Konfliktas tarp irakiečių ir kurdų
Data 1980 m. rugsėjo 22 – 1988 m. rugpjūčio 28 d.
Vieta Iranas, Irakas, Persijos įlanka
Rezultatas Karinė aklavietė; abi pusės pasiskelbė nugalėtojomis
Territorial
changes
Jokių teritorinių pokyčių
Priešininkai
Irano vėliava Iranas
Irakas Irakas
Vadai
Iranas Ruhola Chomeinis
(Irano aukščiausiasis lyderis)
Irakas Sadamas Huseinas
(Irako prezidentas)
Pajėgos
Karo pradžia:[46]


110 000–150 000 karių

Karo pradžia:[46]


200 000 karių

Aukos
Karių žūtys:


200 000–600 000[54][55][56][57][58][59][60][61][62]

Karių žūtys:

105 000–500 000[64][66][67][68][69][70]

Civilių žūtys: daugiau nei 100 000 (neįskaitant kurdų civilių, nužudytų per Al-Anfalo genocidą).[71][72]
Iraniečiai vaikai, kovoję karo metu. Skaičiuojama, kad kare prieš Iraką žuvo 95 000 vaikų karių, daugiausiai 16–17 m. amžiaus.

Irano ir Irako karas, rečiau dar vadinamas Pirmuoju Persijos įlankos karu, (arab. حرب الخليج الأولى), pers. جنگ ایران و عراق; arab. الحرب الإيرانية العراقية) – užsitęsęs ginkluotas konfliktas tarp Irano ir Baatu partijos valdomo Irako, prasidėjęs 1980 m. rugsėjo 22 d. Irakui įsiveržus į Iraną. Karas truko beveik aštuonerius metus ir baigėsi 1988 m. rugpjūčio 20 d., abiem šalims priėmus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 598. Pagrindinis Irako išpuolio prieš Iraną motyvas buvo susijęs su būtinybe neleisti Ruholai Chomeiniui, vadovavusiam Irano islamo revoliucijai 1979 m., eksportuoti į Iraką naujosios Irano ideologijos; Irako Sadamo Huseino vadovybė taip pat baiminosi, kad Iranas, teokratinė valstybė, kurioje daugiausia gyventojų sudaro musulmonai šiitai, išnaudos įtampą tarp skirtingų musulmonų konfesijų Irake, sutelkdamas Irako šiitų daugumą prieš Baatų vyriausybę, kuri oficialiai buvo pasaulietinė ir kurioje dominavo sunitai musulmonai. Irakas taip pat norėjo pakeisti Iraną kaip galios žaidėją Persijos įlankoje, o tokia proga pasitaikė tik po Islamo revoliucijos Irane, nes iki tol Iranas turėjo milžinišką ekonominę ir karinę galią bei glaudžius santykius su JAV ir Izraeliu.

Irano ir Irako karas prasidėjo po ilgą laiką tarp šalių buvusių teritorinių ginčų, dėl kurių Irakas planavo atkovoti rytinį Šato al Arabo krantą, kurį 1975 m. Alžyro susitarimu buvo perleidęs Iranui. Irako parama arabų separatistams Irane išaugo prasidėjus karo veiksmams. Nors įtarta, kad Irakas siekia aneksuoti Irano Chuzestano provinciją,[73] Sadamas Huseinas 1980 m. lapkritį viešai pareiškė nesieksiąs aneksuoti jokių Iranui priklausančių žemių.[74] Manoma, kad Irakas siekė Chuzestaną padaryti pavaldžiu sau.[75] Nors Irako vadovybė tikėjosi pasinaudoti porevoliuciniu Irano chaosu ir tikėjosi lemiamos pergalės stipriai susilpnėjusio Irano akivaizdoje, Irako kariuomenė darė pažangą tik tris pirmus invazijos mėnesius, o 1980 m. gruodžio mėn. proveržis sustojo. Prasidėjus įnirtingoms kovoms tarp abiejų pusių Irano kariuomenė perėmė iniciatyvą prieš įsiveržusius irakiečius ir iki 1982 m. birželio kontrpuolimu susigrąžino beveik visą prarastą teritoriją. Irako pajėgas sugrąžinęs į prieškarines sienų linijas, Iranas atmetė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 514 ir pats ėmėsi invazijos į Iraką. Irano puolimas Irako teritorijoje truko penkerius metus,[76] kol 1988 m. viduryje Irakas perėmė iniciatyvą ir vėliau pradėjo eilę didelių atsakomųjų puolimų, dėl kurių karas galiausiai pasiekė aklavietę ir buvo užbaigtas nė vienai pusei nelaimėjus.

Dėl karo nualintas kraštas, milžiniška žala ekonomikai, slogios nuotaikos, karinė aklavietė, tarptautinės bendruomenės neveiklumas Irako pajėgų masinio naikinimo ginklų naudojimo prieš Irano karius ir civilius akivaizdoje, taip pat didėjanti įtampa tarp Irano ir Jungtinių Valstijų lėmė tai, kad, tarpininkaujant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, Iranas sutiko su paliaubomis. Iš viso per Irano ir Irako karą žuvo apie 500 000 žmonių (didžioji aukų dalis – Irano kariai ir civiliai), neįskaitant dešimčių tūkstančių civilių, žuvusių per tuo pačiu metu vykusią Anfal kampaniją, nukreiptą prieš Irako kurdus.[77] Konfliktui pasibaigus nebuvo atsilyginta reparacijomis, sienos išliko nepakitusios,[77] o bendras abiejų kovojančiųjų šalių patirtas finansinis nuostolis, manoma, viršijo 1 mlrd. JAV dolerių.[77] Abiejose šalyse veikė keletas jėgų, išnaudojamų kariaujančios pusės: Iraką ir proirakietiškas arabų separatistų pajėgas Irane labiausiai palaikė Irano nacionalinė pasipriešinimo taryba. Tuo tarpu Iranas rėmė Irako kurdus, visų pirma Kurdistano demokratinę partiją ir Kurdistano patriotinę sąjungą. Konflikto metu Irakas gavo daug finansinės, politinės ir logistinės paramos iš JAV, Jungtinės Karalystės, Sovietų Sąjungos, Prancūzijos, Italijos, Jugoslavijos ir didžiosios daugumos arabų šalių. Nors Iranas buvo palyginti izoliuotas, paramos jis sulaukė iš Sirijos, Libijos, Kinijos, Šiaurės Korėjos, Izraelio, Pakistano ir Pietų Jemeno.

Konfliktas kartais lyginamas su Pirmuoju pasauliniu karu dėl panašios abiejų pusių naudojamos taktikos, įskaitant didelio masto apkasų karą su spygliuota viela, ištempta per įtvirtintas gynybos linijas, pilotuojamus kulkosvaidžių postus, durtuvų užtaisus, Irano naudotas žmonių bangos atakas ir Irako plačiai naudotą cheminio ginklo bei tyčines atakas prieš civilius. Išskirtinis karo bruožas buvo Irano valstybės sankcionuotas vaikų kankinystės šlovinimas. Irano šiitų islamizmo kontekste suformuluoti pasakojimai apie kankinystę paskatino platų žmonių bangos atakų taktikos naudojimą, o tai turėjo ilgalaikės įtakos konflikto dinamikai.[78]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Cordesman, Anthony H. (2006). Iraqi Security Forces: A Strategy for Success. Greenwood Publishing Group. p. xviii. ISBN 978-0275989088. 
  2. Dr. Nimrod Raphaeli (2009-02-11). „The Iranian Roots of Hizbullah“. MEMRI. Suarchyvuotas originalas 2009-02-11. 
  3. „Memoires of Afghan volunteers in Iran-Iraq war published (tehrantimes.com)“. 2018-10-07. 
  4. "Mohsen, the Japanese" chronicles life of Afghan volunteer fighter in Iran-Iraq war (tehrantimes.com)“. 2020-12-16. 
  5. Williamson Murray, Kevin M. Woods (2014): The Iran–Iraq War. A Military and Strategic history. Cambridge University Press. ISBN 978-1-107-06229-0 p. 223
  6. Garver, John W. (2006). China and Iran: Ancient Partners in a Post-Imperial World. Seattle, WA: Vašingtono universiteto leidykla. pp. 72, 80–81. ISBN 978-0295986319. 
  7. Treacherous alliance. Yale University Press. 2007. ISBN 978-0300120578 – via Internet Archive. 
  8. Byrne, Malcolm; Kornbluh, Peter & Blanton, Thomas (2006-11-24), The Iran-Contra Affair 20 Years On, Džordžo Vašingtono universitetas. Nuoroda tikrinta 15 rugpjūčio 2022 
  9. „Iraq Breaks Ties with Libya over Support for Iran“. Los Angeles Times. 1985-06-27. Suarchyvuotas originalas 2018-11-24. Nuoroda tikrinta 2018-11-08. 
  10. „The Iran-North Korea Connection“. Suarchyvuotas originalas 2019-07-01. Nuoroda tikrinta 2019-07-01. 
  11. Allam, Shah (2004 m. spalis-gruodis). „Iran-Pakistan Relations: Political and Strategic Dimensions“ (PDF). Strategic Analysis (The Institute for Defence Studies and Analyses) 28 (4): 526. doi:10.1080/09700160408450157. Nuoroda tikrinta 2013-10-20. 
  12. Ansar, Arif (2013-01-27). „Preventing the next regional conflict“. Pakistan Today. Nuoroda tikrinta 2013-10-20. 
  13. Shah, Mehtab Ali (1997). The Foreign Policy of Pakistan: Ethnic Impacts on Diplomacy, 1971–1994. London [u.a.]: Tauris. ISBN 1-86064-169-5. 
  14. Karsh, Efraim (1989). The Iran–Iraq War: Impact and Implications. ISBN 978-1349200504. 
  15. El-Azhary, M. S. (2012-05-23). The Iran–Iraq War (RLE Iran A). ISBN 978-1136841750. 
  16. Razoux, Pierre (2015). The Iran–Iraq War. ISBN 978-0674088634. 
  17. Iran and Syria Archyvuota kopija 2015-10-14 iš Wayback Machine projekto. Jubin Goodarzi
  18. Johnson, Rob (2010-11-24). The Iran–Iraq War. Palgrave Macmillan. ISBN 978-1137267788 – via Google Books. 
  19. Murray, Williamson; Woods, Kevin M. (2014). The Iran–Iraq War: A Military and Strategic History. Kembridžo universiteto leidykla. ISBN 978-1107062290 – via Google Books. 
  20. Middleton, Drew (1982-10-04). „Sudanese Brigades Could Provide Key Aid for Iraq; Military Analysis“. The New York Times. Suarchyvuotas originalas 2019-12-08. Nuoroda tikrinta 2019-12-08. 
  21. „Iraq-Iran war becoming Arab-Persian war? (The Christian Science Monitor)“. The Christian Science Monitor. 1982-02-05. Suarchyvuotas originalas 2019-12-08. Nuoroda tikrinta 2019-12-08. 
  22. 22,0 22,1 [1]
  23. „Jordan's call for volunteers to fight Iran misfires (The Christian Science Monitor)“. The Christian Science Monitor. 1982-02-11. Suarchyvuotas originalas 2019-12-08. Nuoroda tikrinta 2019-12-08. 
  24. Schenker, David Kenneth (2003). Dancing with Saddam: The Strategic Tango of Jordanian-Iraqi Relations (PDF). Vašingtono institutas Artimųjų Rytų politikai / Lexington Books. ISBN 0-7391-0649-X. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-01-23. 
  25. „Jordanian Unit Going To Aid Iraq 6 Hussein Will Join Volunteer Force Fighting Iranians (The Washington Post)“. The Washington Post. Suarchyvuotas originalas 2019-12-08. Nuoroda tikrinta 2019-12-08. 
  26. Dictionary of modern Arab history, Kegan Paul International 1998. ISBN 978-0710305053 p. 196.
  27. Bulloch, John; Morris, Harvey (1989). The Gulf War: Its Origins, History and Consequences (1st published ed.). London: Methuen. ISBN 978-0-413-61370-7. 
  28. „china and the iran-iraq conflict“ (PDF). CIA. 1986-09-19. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-01-22. Nuoroda tikrinta 2019-11-30. 
  29. Gonzalez, Henry B. (1992-09-21), "Oil Sales to Iraq and more details on Matrix-Churchill Corp.", Congressional Record: H8820 
  30. Ibrahim, Youssef M. (1990-09-21), "Confrontation in the Gulf; French Reportedly Sent Iraq Chemical War Tools", The New York Times 
  31. Timmerman, Kenneth R. „Chapter 7: Operation Staunch“. Fanning the Flames: Guns, Greed & Geopolitics in the Gulf War. Suarchyvuotas originalas 2013-03-13. Nuoroda tikrinta 2015-09-17 – via Iran Brief.  Syndicated by New York Times Syndication Sales, 1987, published in book form as "Öl ins Feuer Internationale Waffengeschäfte im Golfkrieg" Orell Füssli Verlag Zürich and Wiesbaden 1988 ISBN 3-280-01840-4
  32. Anthony, John Duke; Ochsenwald, William L.; Crystal, Jill Ann. "Kuwait". Encyclopædia Britannica. https://www.britannica.com/EBchecked/topic/325644/Kuwait/93658/Iran-Iraq-War. Prieigos data 2012-11-07. 
  33. 33,0 33,1 Vatanka, Alex (2012-03-22). „The Odd Couple“. The Majalla (Saudi Research and Publishing Company). Suarchyvuotas originalas 2014-11-29. Nuoroda tikrinta 2012-11-07. 
  34. Metz, Helen Chapin, ed. (1988), "The Soviet Union" Archyvuota kopija 2016-04-08 iš Wayback Machine projekto., Iraq: a Country Study, Kongreso šalies studijų biblioteka
  35. Metz, Helen Chapin, ed. (1988), "Arms from The Soviet Union" Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto., Iraq: a Country Study, Library of Congress
  36. Halliday, Fred (1987-09-20). „The USSR and the Gulf War“. Middle East Research and Information Project. Nuoroda tikrinta 2022-07-19. „Moscow has not endorsed the war aims of either side, but it has tended to favor whichever combatant is in its view more conciliatory. Thus up to 1982 it tilted to Iran, and since then Soviet policy has favored Iraq.“ 
  37. Stothard, Michael (2011-12-30). „UK secretly supplied Saddam“. Financial Times. 
  38. „US and British Support for Hussein Regime“. Suarchyvuotas originalas 2019-06-24. Nuoroda tikrinta 2019-05-16. 
  39. „U.S. Links to Saddam During Iran–Iraq War“. NPR. 2005-09-22. 
  40. Friedman, Alan. Spider's Web: The Secret History of How the White House Illegally Armed Iraq, Bantam Books, 1993 m.
  41. Timmerman, Kenneth R. (1991). The Death Lobby: How the West Armed Iraq. New York: Houghton Mifflin Company. ISBN 0-395-59305-0. 
  42. „Statement by former NSC official Howard Teicher to the U.S. District Court, Southern District of Florida“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-05-26. Nuoroda tikrinta 2017-07-16.  Plain text version
  43. „Iraqi Scientist Reports on German, Other Help for Iraq Chemical Weapons Program“. Suarchyvuotas originalas 2019-05-13. Nuoroda tikrinta 2015-06-20. 
  44. „Yugoslavia Arms Sales“. Environmental News and Information. Suarchyvuotas originalas 2013-08-07. Nuoroda tikrinta 2012-11-07. 
  45. Mearsheimer, John J.; Walt, Stephen M. (2002-11-12). „Can Saddam Be Contained? History Says Yes“. International Security. Belfer Center for Science and International Affairs. Suarchyvuotas originalas 2008-01-18. 
  46. 46,0 46,1 Pollack, p. 186.
  47. Farrokh, Kaveh, 305 (2011)
  48. Pollack, p. 187.
  49. Farrokh, Kaveh, 304 (2011)
  50. „The state of the air combat readiness of Iran ... • corporal_historian_23“. Suarchyvuotas originalas 2018-10-02. Nuoroda tikrinta 2018-12-09. 
  51. Pollack, p. 232.
  52. Cordesman, Anthony H. "The Lessons of Modern War: The Iran–Iraq War." Boulder, CO: Westview Press, 1990. Chapter 10
  53. Pollack, p. 3.
  54. 54,0 54,1 54,2 54,3 Hiro, Dilip (1991). The Longest War: The Iran–Iraq Military Conflict. New York: Routledge. p. 205. ISBN 978-0-415-90406-3. OCLC 22347651. 
  55. 55,0 55,1 55,2 Rajaee, Farhang (1997). Iranian Perspectives on the Iran–Iraq War. Gainesville, FL: University Press of Florida. p. 2. ISBN 978-0-8130-1476-0. OCLC 492125659. 
  56. 56,0 56,1 56,2 Mikaberidze, Alexander (2011). Conflict and Conquest in the Islamic World: A Historical Encyclopedia. Santa Barbara, CA: ABC-CLIO. p. 418. ISBN 978-1-59884-336-1. OCLC 775759780. 
  57. Hammond Atlas of the 20th Century (1999), pp. 134–135.
  58. Dunnigan, A Quick and Dirty Guide to War (1991)
  59. Dictionary of Twentieth Century World History, by Jan Palmowski (Oxford, 1997)
  60. Clodfelter, Micheal, Warfare and Armed Conflict: A Statistical Reference to Casualty and Other Figures, 1618–1991
  61. Chirot, Daniel: Modern Tyrants : the power and prevalence of evil in our age (1994)
  62. "B&J": Jacob Bercovitch and Richard Jackson, International Conflict : A Chronological Encyclopedia of Conflicts and Their Management 1945–1995 (1997), p. 195.
  63. 63,0 63,1 Abrahamian, Ervand (2008). A History of Modern Iran. Cambridge; New York: Kembridžo universiteto leidykla. pp. 171–175, 212. ISBN 978-0511984402. OCLC 171111098. 
  64. 64,0 64,1 64,2 Potter, Lawrence G.; Sick, Gary (2006). Iran, Iraq and the Legacies of War. Basingstoke: Palgrave Macmillan. p. 8. ISBN 978-1-4039-7609-3. OCLC 70230312. 
  65. 65,0 65,1 Zargar, Moosa; Araghizadeh, Hassan; Soroush, Mohammad Reza; Khaji, Ali (2012 m. gruodis). „Iranian casualties during the eight years of Iraq-Iran conflict“. Revista de Saúde Pública (São Paulo: Faculdade de Higiene e Saúde Pública da Universidade de São Paulo) 41 (6): 1065–1066. ISSN 0034-8910. OCLC 4645489824. PMID 18066475. doi:10.1590/S0034-89102007000600025. 
  66. 66,0 66,1 66,2 Hiro, Dilip (1991). The Longest War: The Iran–Iraq Military Conflict. New York: Routledge. p. 251. ISBN 978-0-415-90406-3. OCLC 22347651. 
  67. Rumel, Rudolph. „Centi-Kilo Murdering States: Estimates, Sources, and Calculations“. Power Kills. Havajų universitetas. Suarchyvuotas originalas 2017 m, spalio 11 d. Nuoroda tikrinta 2019 m. kovo 26 d. 
  68. 68,0 68,1 68,2 Karsh, Efraim (2002). The Iran–Iraq War, 1980–1988. Oxford, England: Osprey Publishing. p. 89. ISBN 978-1-84176-371-2. OCLC 48783766. 
  69. Koch, Christian; Long, David E. (1997). Gulf Security in the Twenty-First Century. Abu Dhabi: Emirates Center for Strategic Studies and Research. p. 29. ISBN 978-1-86064-316-3. OCLC 39035954. 
  70. Black, Ian (2010 m. rugsėjo 23 d). „Iran and Iraq remember war that cost more than a million lives“. The Guardian. Suarchyvuotas originalas 2017-01-02. Nuoroda tikrinta 2016 m. gruodžio 14 d. 
  71. ">Rumel, Rudolph. „Lesser Murdering States, Quasi-States, and Groups: Estimates, Sources, and Calculations“. Power Kills. Havajų universitetas. Suarchyvuotas originalas 2012-10-04. Nuoroda tikrinta 2012-05-16. 
  72. Sinan, Omar (2007-06-25). „Iraq to hang 'Chemical Ali'. Tampa Bay Times. Associated Press. Suarchyvuotas originalas 2015-10-17. Nuoroda tikrinta 2013-02-09. 
  73. . ISBN 9781107062290. 
  74. Ariane M. Tabatabai, No Conquest, No Defeat: Iran’s National Security Strategy, Oksfordo universiteto leidykla, 2020, p. 198.
  75. "Iran-Iraq War". Iran-Iraq War. https://www.britannica.com/event/Iran-Iraq-War. Prieigos data 2021-09-02. 
  76. Molavi, Afshin (2005). The Soul of Iran: A Nation's Journey to Freedom (Revised ed.). England: W. W. Norton & Company. p. 152. ISBN 978-0-393-32597-3. 
  77. 77,0 77,1 77,2 . ISBN 978-1-4422-0830-8. 
  78. Gölz, Martyrdom and Masculinity in Warring Iran.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Farrokh, Kaveh (2011). Iran at War: 1500–1988. Oksfordas: Osprey Publishing. ISBN 978-1-78096-221-4. 
  • Pollack, Kenneth M. (2004). „Iraq“. Arabs at War: Military Effectiveness, 1948–1991. Linkolnas: Nebraskos universiteto leidykla. ISBN 978-0-8032-8783-9.