Hekų arkliai

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Hekų arkliai – naminių arklių (Equus ferus caballus) veislė, išvesta Vokietijoje, vykdant projektą „veisimas atgal“, kada selekciniu būdu buvo bandoma atkurti išvaizda ir charakterio savybėmis panašius į laukinio arklio išnykusį porūšį tarpaną, gyvūnus^[1]. Atkūrus į tarpaną panašų arklį, jų kaimenės buvo planuojamos išleisti į gamtą gyventi savarankiškai.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hekų arklių išvaizda labai panaši į konikus. Jų aukštis per gogą 127–137 cm. Kūnas raumeningas, galva didelė. Jų kailio spalvinis tonas su primityviais bruožais būdingas tarpanams ir Prževalskio arkliams – pilkšvai rudos ar neryškios, šviesiai rudos spalvos, be baltų žymių. Išilgai nugaros yra tamsus dryžis. Karčiai ir uodega tamsūs.

Veislės kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Programą sukurti panašius į išnykusius tarpanus Hekų arklius pradėjo vykdyti vokiečių zoologai broliai Heckai. Heinzas Heckas (Heinz Heck) dirbo Miuncheno (Bavarija) Helabruno zoologijos sodo direktoriumi, o jo brolis Lutzas Heckas – Berlyno zoologijos sodo direktoriumi. 1930–1940 metais buvo kryžminta nedidelių naminių arklių ir ponių veislės, kaip manoma kilusios iš tarpanų. Diulmeno ponių, Islandijos puskraujų arklių, Gotlando ponių veislių kumelaites kryžmino su išlikusiu vieninteliu laukinio arklio rūšies porūšiu – Prževalskio arkliais, kadangi broliai Heckai tikėjo, kad Prževalskio arklių eržilai Hekų arklių veislei suteiks laukinį charakterį. Paskui su jais buvo kryžminami konikai. 1933 m. gegužės 22 d. Miuncheno Helabruno zoologijos sode gimė pirmasis Hekų arklių veislės kumeliukas. Po Antrojo pasaulinio karo vis daugiau Hekų arklių buvo kryžminama su konikais, todėl tarp Hekų arklių ir konikų nėra daug skirtumų. 1970 metais Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje esančiame zoologijos sode Hekų arkliai vėl buvo pradėti kryžminti su Prževalskio arkliais, dėl to ši veislė įgavo į viršų augančius karčius, nors tai, matyt, nebuvo būdinga Holoceno epochoje Europoje gyvenusiems laukiniams arkliams.

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hekų arkliai labai ištvermingi, pasižymi geru imunitetu ligoms, dideliu vislumu, jiems nereikalinga speciali priežiūra. Taip pat smalsūs, protingi, draugiški, ramūs, labai savarankiški. Kadangi šiems Hekų arkliams įgimtas pusiau laukinis charakteris, jiems reikalinga dažna prieiga į atvirą lauką^[2]. Hekų arklių kanopos tvirtos, tad pasagos jiems nereikalingos.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir daugelis arklių, minta žole, šienu, grūdais, šviežiu vandeniu.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hekų arklių gyvenimo trukmė yra 25-30 metų.

Pavojai grynakraujės Hekų arklių veislės išlikimui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naminių arklių augintojai sąmoningai ar netyčia Hekų arklius kartais kryžmina su konikais, todėl visai tikėtina, kad ateityje šios veislės susilies^[3]. Dalis naminių arklių augintojų Hekų arklius kryžmina su kitomis grynakraujėmis veislėmis, kad išvesti lapių ir elnių medžioklei tinkamus naminius arklius.