Albert Schweitzer

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Albert Schweitzer
Bundesarchiv Bild 183-D0116-0041-019, Albert Schweitzer.jpg
Gimė: 1887 m. sausio 14 d.
Kaizersbergas, Vokietija
Mirė: 1965 m. rugsėjo 4 d. (78 metai)
Lambarenė, Gabonas
Sutuoktinis(-ė): Helene Bresslau
Pareigos: teologas, muzikologas, gydytojas, misionierius, filosofas
Išsilavinimas: Dr., Strasbūro universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Albert SchweitzerVikiteka

Albertas Šveiceris (1887 m. sausio 14 d. – 1965 m. rugsėjo 4 d.) – vokiečių-prancūzų teologas, muzikologas, vargonininkas, gydytojas, misionierius, filosofas, Nobelio taikos premijos laureatas (1952 m.)

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1875 m. Kaizersbergo mieste, Vokietijoje, prancūzų šeimoje. Tėvas buvo liuteronų pastorius, nuo vaikystės skatino sūnų groti pianinu ir vargonais. Jau būdamas devynerių, Albertas grodavo per mišias tėvo bažnyčioje.

1893 m. pradėjo teologijos studijas Strasbūro universitete. Per ateinančius 12 metų apsigynė teologijos, filosofijos ir muzikologijos daktaro laipsnį. Taip pat metus tarnavo Vokietijos armijoje. Mokslų metais kelis kartus ilgesnį laiką gyveno Paryžiuje, toliau tęsė vargonų studijas. Buvo ypač susidomėjęs Bacho kūriniais, tyrinėjo jo kūrybą, savo laiku buvo laikomas vienu iš šio kompozitoriaus specialistų.

Nuo 1899 m. dirbo Šv. Mikalojaus bažnyčioje Strasbūre. Per ateinančius kelerius metus dirbo prie vienos iš žinomiausių savo knygų, kurioje nagrinėjo Jėzaus gyvenimą – Geschichte der Leben-Jesu-Forschung. Ją išleido 1906 m.

1905 m. pradėjo studijuoti mediciną tame pačiame Strasbūro universitete su tikslu išvykti kaip misionierius į Centrinę Afriką. 1913 m., pabaigęs studijas, persikėlė į dabartinio Gabono teritorijoje esantį Lambarenės miestą. Ten įsteigė ligoninę, ją suprojektavęs pagal tradicinio kaimo modelį, ir pradėjo gydyti vietinius žmones. Po pusantrų metų veiklą teko nutraukti dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, Šveiceris su žmona buvo deportuoti į Prancūziją.

Pasibaigus karui, Šveiceris tęsė medicinos studijas Strasbūre ir rinko lėšas sugrįžimui į Lambarenę. Per tą laiką taip pat išleido keturias knygas: vieną apie darbą Afrikoje, dvi filosofinio pobūdžio ir vieną apie pasaulio religijas.

1924 m. Šveiceris sugrįžo į Lambarenę ir atkūrė buvusią ligoninę. Palaipsniui ji išaugo iki 70 pastatų komplekso, kuriame dirbo medikai savanoriai iš įvairių šalių. Šveiceris Lambarenėje liko gyventi ir dirbti iki savo gyvenimo galo – 1965 m. rugsėjo 4 dienos.

Už savo aktyvią labdaringą veiklą Šveiceris buvo pagerbtas įvairiais apdovanojimais, įskaitant 1952 m. gautą Nobelio taikos premiją. Jos pinigus Šveiceris panaudojo ligoninės praplėtimui.[1]

Šveiceris taip buvo žinomas kaip atominių ginklų ir jų bandymų kritikas, pacifistas, vegetaras.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ann T. Keene. Peacemakers: Winners of the Nobel Peace Prize. Oxford University Press, 1998, p. 146-9