Grenlandijos istorija
Grenlandijos istorija apima laikus, kai europiečiai atrado Grenlandijos salą, nors žinoma, kad saloje su pertraukomis gyventa bent nuo 2500 m. pr. m. e. Grenlandija buvo aptikta pirmaisiais Islandijos kolonizacijos metais (874–930 m.), kai naujakurių laivus audros nublokšdavo toli į vakarus. Tačiau tikrasis pirmeivis buvo Erikas Rudasis, ištremtas už žmogžudystę iš Norvegijos į Islandiją, ir kuris už naujas žmogžudystes buvo 3 metams ištremtas iš Islandijos. Per savo tremtį jis tyrinėjo didžiulio ir nederlingo krašto, kuriam ir davė plačiai pagarsėjusi pavadinimą, vakarinę kiek lengviau prieinamą pakrantę. Po 985 ar 986 m. jis antrą kartą leidosi į kelionė, vadovaudamas 25 laivams su naujakurių šeimomis, naminiais gyvuliais ir namų apyvokos reikmenimis, 14 iš jų sėkmingai įveikė rizikingą kelionę.
Po šio žygio susiformavo 2 didelės bendruomenės – rytinė bei vakarinė; pirmutinė įsikūrė netoli Farvelio iškyšulio, o antroji žemiau poliaračio, ties įplaukimu į Deivo sąsiaurį, netoli Grenlandijos sostinės Gothobo. Ganyklos vidinėse fiordų srityse sudarė sąlygas susiformuoti 190 ūkių vadinamai rytinei kolonijai, o vakarinėje tebuvo 90 ūkių. Bendras gyventojų skaičius siekė 3000. Su Islandija ir Norvegija grenlandiečius siejo prekybiniai ryšiai: kailiai ir gaminiai iš jūros vėplių buvo keičiami į javus ir ištaigos dalykus. Vasaros mėnesiais, medžiodami ruonius, jie kildavo Deivio sąsiauriu, o kartais jį perkirsdavo norėdami ištirti kitą krantą; didžiausias akstinas buvo medienos stoka, o Šiaurės Amerikos pakrantę pasiekė iš kurso išklydę laivai, kurie plaukiodavo tarp Norvegijos ir Grenlandijos gyvenviečių. Apie 1000 m. Eriko sūnus priplaukė „Marklandiją“, kurią galima būtų sutapatinti su miškingais Labradoro pakrantės regionais. Ši vietovė buvo karts nuo karto aplankomas ryžtingų jūrininkų į pietus iki „Vinliandijos“, kur augo laukinės vynuogės bei javai, tačiau pastangas įsikurti naujos žemėse po kelerių metų sužlugdė priešiški čiabuviai. Tokią „Vinliandiją“ esant Adomas Bremenietis žinojo jau 1070 m., vėliau apie ją užsimena sagų kūrėjai, tačiau pirmąsyk daugmaž pavyko identifikuoti šį kraštą tik 1960 m. ir reikia tikėtis, jog ilgainiui bus nustatyta, kokioje vietoje Naujojoje Anglijoje išlipo senovės norvegai (dėl to tiek daug spėliojama).
Krikščionybė Grenlandijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grenlandijoje labai kukli katedra buvo pastatyta rytinėse gyvenvietėse, apkrikštytose Leifo, čia skelbusio naująjį tikėjimą Olavo Tryggvessino pavedimu. Grenlandijoje iš Norvegijos paskirtas vyskupas 1247 m. buvo apmokytas veikti kaip karaliaus Haakono tarpininkas. Vis dėl to tik po 14 metų iš kelerius metus Grenlandijoje žiemojusių norvegų gavo žinią, kad grenlandiečiai už kiekvieną žmogžudystę kaip paklusnumo ženklą pasiūlė karaliui mokėti nedidelį mokestį. Tokios tolimos valdos suteikė ne tik garbę – karalius suvokė, jog geležies bei medienos mainai į jūros vėplio iltis yra labai pelningi jo valdiniams norvegams. Nors šimtmečio pabaigoje dramblio kaulas išstūmė iš Europos rinkos pagrindinę Grenlandijos prekę, karalystė vis dar iš pareigos kasmet siųsdavo į Grenlandiją po laivą.
Vėlesnės kolonizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pakartotinai europiečiai, tik jau daugiausiai danai, Grenlandiją vėl ėmė kolonizuoti 1721 m., ir nuo 1721 m. Grenlandija tapo Danijos kolonija, 1953 m. padarius pataisas Danijos konstitucijoje, Grenlandija tapo lygiaverte karalystės dalimi.
Grenlandijos dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1979 m. gegužės 1 d., po konsultatyvinio referendumo 1979 m. sausio 17 d., (70,1 % „už“ ir 25,8 % „prieš“ Grenlandija tapo autonomija. Valdžia Danijoje tapo atsakinga už gynybą, užsienio politiką ir konstitucijos klausimus, visa kita perleista Grenlandijos vietinei valdžiai – lanstingui, jį sudaro 31 narys.
