Grenlandijos istorija
Grenlandijos istorija paprastai skaičiuojama nuo tada, kai europiečiai atrado Grenlandijos salą, nors žmonės saloje su pertraukomis gyveno bent nuo 2500 m. pr. m. e.
Turinys
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
_(3034045389).jpg)
Seniausieji Grenlandijos gyventojai buvo paleoeskimai, kurių veiklos pėdsakų randama nuo III tūkst. pr. m. e. Jie migravo į salą iš gretimų salų (dab. Kanados šiaurė) ir koncentravosi šiaurinėje salos pakrantėje. Manoma, kad dvi skirtingos jų grupės sukūrė Sakako (Saqqaq) (2500–800 m. pr. m. e.) ir Independence (2400–1300 m. pr. m. e.) kultūras. I tūkst. pr. m. e. jas užgožė Independence II kultūra, egzistavusi šiaurinėse pakrantėse iki pirmųjų mūsų eros amžių.
Po to, atrodo, bendruomenė nunyko, ir sala tapo negyvenama iki pat V a. Nauja paleoeskimų banga yra siejama su Dorseto kultūra, kuri į Grenlandiją atėjo tuo pačiu keliu ir taip pat koncentravosi šiaurinėje salos pakrantėje. Šios kultūros atstovai taip pat gyveno gretimose salose vakaruose bei šiaurinėse Amerikos pakrantėse.
Vikingų kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grenlandiją vikingų jūrininkai aptiko pirmaisiais Islandijos kolonizacijos metais (874–930 m.), kai naujakurių laivus audros nublokšdavo toli į vakarus. Tačiau tikrasis pirmeivis buvo Erikas Raudonasis, ištremtas už žmogžudystę iš Norvegijos į Islandiją, ir kuris už naujas žmogžudystes buvo 3 metams ištremtas iš Islandijos. Per savo tremtį jis tyrinėjo didžiulio ir nederlingo krašto, kuriam ir davė plačiai pagarsėjusi pavadinimą, vakarinę kiek lengviau prieinamą pakrantę. Po 985 ar 986 m. jis antrą kartą leidosi į kelionę, vadovaudamas 25 laivams su naujakurių šeimomis, naminiais gyvuliais ir namų apyvokos reikmenimis, 14 iš jų sėkmingai įveikė rizikingą kelionę.
Po šio žygio susiformavo 2 didelės vikingų bendruomenės, kurios apsigyveno pietiniame salos smaigalyje, t. y. visiškai kitoje salos teritorijoje nei gyveno paleoeskimai Dorseto kultūros nešėjai. Rytinė bendruomenė įsikūrė netoli Farvelio iškyšulio, o vakarinė - žemiau poliaračio, ties įplaukimu į Deivo sąsiaurį, netoli dabartinės Grenlandijos sostinės Nuko. Ganyklos vidinėse fiordų srityse sudarė sąlygas susiformuoti 190 ūkių vadinamai rytinei kolonijai, o vakarinėje tebuvo 90 ūkių. Bendras gyventojų skaičius siekė 3000.
Su Islandija ir Norvegija grenlandijos kolonistus siejo prekybiniai ryšiai: kailiai ir gaminiai iš jūros vėplių buvo keičiami į javus ir ištaigos dalykus. Vasaros mėnesiais medžiodami ruonius, jie kildavo Deivio sąsiauriu, o kartais jį perplaukdavo norėdami ištirti kitą krantą; didžiausias akstinas buvo medienos stoka, o Šiaurės Amerikos pakrantę pasiekė iš kurso išklydę laivai, kurie plaukiodavo tarp Norvegijos ir Grenlandijos gyvenviečių. Apie 1000 m. Eriko sūnus priplaukė „Marklandiją“, kurią galima būtų sutapatinti su miškingais Labradoro pakrantės regionais. Ši vietovė buvo karts nuo karto aplankomas ryžtingų jūrininkų į pietus iki „Vinliandijos“, kur augo laukinės vynuogės bei javai, tačiau pastangas įsikurti naujos žemėse po kelerių metų sužlugdė priešiški čiabuviai. Tokią „Vinliandiją“ esant Adomas Bremenietis žinojo jau 1070 m., vėliau apie ją užsimena sagų kūrėjai, tačiau pirmąsyk daugmaž pavyko identifikuoti šį kraštą tik 1960 m. ir reikia tikėtis, jog ilgainiui bus nustatyta, kokioje vietoje Naujojoje Anglijoje išlipo senovės norvegai (dėl to tiek daug spėliojama).
Grenlandijos vikingų tarpe plito krikščionybė. Labai kukli katedra buvo pastatyta rytinėse gyvenvietėse, apkrikštytose Leifo, čia skelbusio naująjį tikėjimą Olavo Tryggvessino pavedimu. Grenlandijoje iš Norvegijos paskirtas vyskupas 1247 m. buvo apmokytas veikti kaip karaliaus Haakono tarpininkas. Vis dėl to tik po 14 metų iš kelerius metus Grenlandijoje žiemojusių norvegų gavo žinią, kad grenlandiečiai už kiekvieną žmogžudystę kaip paklusnumo ženklą pasiūlė karaliui mokėti nedidelį mokestį. Tokios tolimos valdos suteikė ne tik garbę – karalius suvokė, jog geležies bei medienos mainai į jūros vėplio iltis yra labai pelningi jo valdiniams norvegams.
Inuitų migracijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XII a. Grenlandija patyrė naują migracijos bangą. Šį kartą tai buvo dabartinių inuitų protėviai, kurių etnosas susiformavo dab. Aliaskos teritorijoje. Ši grupė migravo į rytus, apgyvendindama šiaurines Kanados salas, kol galiausiai pasiekė Grenlandijos šiaurines pakrantes. Savo migracijų metu jie susidūrė su protoeskimais (Dorseto kultūros atstovais), kuriuos vadino Tuniit ar Sivullirmiut. Jie pamažu išstūmė arba assimiliavo pastaruosius ir įsitvirtino visame regione. Jų naujai atnešta kultūra yra vadinama Tulės kultūra. Tuliečiai buvo geri medžiotojai, mokėję medžioti banginius bei ruonius, ir technologiškai turėjo pranašumą prieš senuosius gyventojus.
Nėra patvirtinti prekybiniai ir kultūriniai kontaktai tarp pietinėje salos dalyje gyvenusių vikingų ir šiaurinėje dalyje apsigyvenusių inuitų. Tiesa, vikingų šaltiniuose minimi skrelingai greičiausiai buvo Tulės kultūros atstovai. Tiesa, inuitams apgyvendinant Grenlandiją, norvegų gyvenvietės saloje buvo praradę reikšmę. Tam priežasčių turėjo atšalęs klimatas, sumenkusi prekyba (dramblio kaulas išstūmė iš Europos rinkos pagrindinę Grenlandijos prekę), o taip pat susidūrimai su agresyviomis inuitų bendruomenėmis. Tiesa, Norvegijos karalystė ir toliau iš pareigos kasmet siųsdavo į Grenlandiją po laivą.
XIV a. norvegus visoje Grenlandijoje pakeitė inuitai, ir Europos kolonizacija buvo sustabdyta. Inuitai buvo pirmieji, kurie kolonizavo visas tinkamas gyvenimui Grenlandijos teritorijas. Seniausiose jų gyvenamose teritorijose (t. y. šiaurinėje Grenlandijoje) susiformavo jų etnosas avanersuakai, iš vikingų perimtoje pietvakarinėje - kalalisutai, o naujai kolonizuotoje pietrytinėje - tunumitai.
Danijos kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pakartotinai europiečiai, tik jau daugiausiai danai, Grenlandiją vėl ėmė kolonizuoti 1721 m., ir nuo 1721 m. Grenlandija tapo Danijos kolonija, 1953 m. padarius pataisas Danijos konstitucijoje, Grenlandija tapo lygiaverte karalystės dalimi.
Grenlandijos dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1979 m. gegužės 1 d., po konsultatyvinio referendumo 1979 m. sausio 17 d., (70,1 % „už“ ir 25,8 % „prieš“ Grenlandija tapo autonomija. Valdžia Danijoje tapo atsakinga už gynybą, užsienio politiką ir konstitucijos klausimus, visa kita perleista Grenlandijos vietinei valdžiai – lanstingui, jį sudaro 31 narys.
