Grenlandijos istorija
Grenlandijos istorija - Grenlandijos salos raida nuo seniausių laikų iki dabarties. Nors žmonės saloje su pertraukomis gyveno bent nuo 2500 m. pr. m. e., paprastai rašytinė istorija skaičiuojama nuo tada, kai vikingai atrado šią salą.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]_(3034045389).jpg)
Seniausieji Grenlandijos gyventojai buvo paleoinuitai, kurių veiklos pėdsakų randama nuo III tūkst. pr. m. e. Jie migravo į salą iš gretimų salų dab. Kanados šiaurėje ir koncentravosi šiaurinėje salos pakrantėje. Manoma, kad dvi skirtingos jų grupės sukūrė Sakako (Saqqaq) (2500–800 m. pr. m. e.) ir Independence (2400–1300 m. pr. m. e.) kultūras. I tūkst. pr. m. e. jas užgožė Independence II kultūra, egzistavusi šiaurinėse pakrantėse iki pirmųjų mūsų eros amžių.[1]
Po to, atrodo, bendruomenė nunyko, ir sala tapo negyvenama iki pat V a. Nauja paleoinuitų banga yra siejama su Dorseto kultūra, kuri į Grenlandiją atėjo tuo pačiu keliu ir taip pat koncentravosi šiaurinėje salos pakrantėje. Šios kultūros atstovai taip pat gyveno gretimose salose vakaruose bei šiaurinėse Amerikos pakrantėse.
Vikingų kolonizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grenlandiją vikingų jūrininkai aptiko pirmaisiais Islandijos kolonizacijos metais (874–930 m.), kai naujakurių laivus audros nublokšdavo toli į vakarus. Tačiau tikrasis pirmeivis buvo Erikas Raudonasis, ištremtas už žmogžudystę iš Norvegijos į Islandiją, ir kuris už naujas žmogžudystes buvo 3 metams ištremtas iš Islandijos. Per savo tremtį jis tyrinėjo didžiulio ir nederlingo krašto, kuriam ir davė plačiai pagarsėjusi pavadinimą, vakarinę kiek lengviau prieinamą pakrantę. Po 985 ar 986 m. jis antrą kartą leidosi į kelionę, vadovaudamas 25 laivams su naujakurių šeimomis, naminiais gyvuliais ir namų apyvokos reikmenimis, 14 iš jų sėkmingai įveikė rizikingą kelionę.[2]
Po šio žygio susiformavo 2 didelės vikingų bendruomenės, kurios apsigyveno pietiniame salos smaigalyje, t. y. visiškai kitoje salos teritorijoje nei gyveno Dorseto kultūros nešėjai. Rytinė bendruomenė įsikūrė netoli Farvelio iškyšulio, o vakarinė - žemiau poliaračio, ties įplaukimu į Deivo sąsiaurį, netoli dabartinės Grenlandijos sostinės Nuko. Ganyklos vidinėse fiordų srityse sudarė sąlygas susiformuoti 190 ūkių vadinamai rytinei kolonijai, o vakarinėje tebuvo 90 ūkių. Bendras gyventojų skaičius siekė 3000.
Su Islandija ir Norvegija Grenlandijos kolonistus siejo prekybiniai ryšiai: kailiai ir gaminiai iš jūros vėplių buvo keičiami į javus ir ištaigos dalykus. Vasaros mėnesiais medžiodami ruonius jie kildavo Deivio sąsiauriu, o kartais jį perplaukdavo norėdami ištirti kitą krantą. Didžiausias akstinas buvo medienos stoka, o Šiaurės Amerikos pakrantę pasiekė iš kurso išklydę laivai, kurie plaukiodavo tarp Norvegijos ir Grenlandijos gyvenviečių.
Iš Grenlandijos toliau vyko Amerikos atradimai. Apie 1000 m. Eriko sūnus priplaukė „Marklandiją“, kurią galima būtų sutapatinti su miškingais Labradoro pakrantės regionais. Ši vietovė buvo karts nuo karto aplankoma jūrininkų į pietus iki „Vinliandijos“, kur augo laukinės vynuogės bei javai, tačiau pastangas įsikurti naujos žemėse po kelerių metų sužlugdė priešiški čiabuviai. Tokią „Vinliandiją“ esant Adomas Bremenietis žinojo jau 1070 m., vėliau apie ją užsimena sagų kūrėjai, tačiau pirmąsyk daugmaž pavyko identifikuoti šį kraštą tik 1960 m. ir reikia tikėtis, jog ilgainiui bus nustatyta, kokioje tiksliai vietoje Naujojoje Anglijoje išlipo senovės norvegai.
Grenlandijos vikingų tarpe plito krikščionybė. Labai kukli katedra buvo pastatyta rytinėse gyvenvietėse, apkrikštytose Leifo, čia skelbusio naująjį tikėjimą Olavo Tryggvessino pavedimu. Grenlandijoje iš Norvegijos paskirtas vyskupas 1247 m. buvo apmokytas veikti kaip karaliaus Haakono tarpininkas. Vis dėlto tik po 14 metų iš kelerius metus Grenlandijoje žiemojusių norvegų gavo žinią, kad grenlandiečiai už kiekvieną žmogžudystę kaip paklusnumo ženklą pasiūlė karaliui mokėti nedidelį mokestį. Tokios tolimos valdos suteikė ne tik garbę – karalius suvokė, jog geležies bei medienos mainai į jūros vėplio iltis yra labai pelningi jo valdiniams norvegams. 1261 m. Grenlandija paskelbta Norvegijos kolonija.[3]
Inuitų migracijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XII a. Grenlandija patyrė naują migracijos bangą. Šį kartą tai buvo tiesioginiai dabartinių grenlandų protėviai, kurių etnosas susiformavo dab. Aliaskos teritorijoje. Ši grupė migravo į rytus, apgyvendindama šiaurines Kanados salas, kol galiausiai pasiekė Grenlandijos šiaurines pakrantes. Savo migracijų metu jie susidūrė su Dorseto kultūros atstovais, kuriuos vadino Tuniit ar Sivullirmiut. Jie pamažu išstūmė arba assimiliavo pastaruosius ir įsitvirtino visame regione. Jų naujai atnešta kultūra yra vadinama Tulės kultūra. Tuliečiai buvo geri medžiotojai, mokėję medžioti banginius bei ruonius, ir technologiškai turėjo pranašumą prieš senuosius gyventojus.[4]
Nėra patvirtinti prekybiniai ir kultūriniai kontaktai tarp pietinėje salos dalyje gyvenusių vikingų ir šiaurinėje dalyje apsigyvenusių inuitų. Tiesa, vikingų šaltiniuose minimi skrelingai greičiausiai buvo Tulės kultūros atstovai. Tiesa, inuitams apgyvendinant Grenlandiją, norvegų gyvenvietės saloje buvo praradę reikšmę. Tam priežasčių turėjo atšalęs klimatas, sumenkusi prekyba (dramblio kaulas išstūmė iš Europos rinkos pagrindinę Grenlandijos prekę), o taip pat susidūrimai su agresyviomis inuitų bendruomenėmis. Tiesa, Norvegijos karalystė ir toliau iš pareigos kasmet siųsdavo į Grenlandiją po laivą.[5]
XIV a. norvegus visoje Grenlandijoje pakeitė inuitai, ir Europos kolonizacija buvo sustabdyta. Inuitai buvo pirmieji, kurie kolonizavo visas tinkamas gyvenimui Grenlandijos teritorijas. Seniausiose jų gyvenamose teritorijose (t. y. šiaurinėje Grenlandijoje) susiformavo jų etnosas avanersuakai, iš vikingų perimtoje pietvakarinėje - kalalisutai, o naujai kolonizuotoje pietrytinėje - tunumitai.
Danijos kolonizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Netgi XV a. galutinai sunykus vikingų kolonijai, jungtinė Danijos-Norvegijos karalystė neatsisakė interesų Grenlandijoje. 1605–1607 m. į Grenlandiją buvo nusiųstos kelios jūrinės ekspedicijos, tačiau jos baigėsi nesėkmingai ir negalėjo pasiekti senųjų vikingų kolonijų vietų. Nebuvo nieko žinoma apie jų likimą.
1721 m. Grenlandiją pasiekė Hans Egede vadovaujama prekybos ir misionierių misija. Jie sėkmingai pasiekė salą ir naują koloniją įkūrė Nuke (dan. Godthåb, „Geroji viltis“). Išgyvenęs čia 15 metų, Hans Egede paliko saloje savo sūnų, kuris tęsė misionierišką darbą. Grįžęs į Daniją jis kvietė pirklius ir misionierius apgyvendinti Grenlandiją. Taip prasidėjo naujas kolonizacijos etapas, Grenlandija tapo Danijos-Norvegijos kolonija. Jos prekybiniai santykiai buvo apriboti tik su Danija.
1814 m. Kylio sutartimi Danija-Norvegija iširo, ir dauguma jos kolonijų perėjo Danijos karalystei, taip pat ir Grenlandija. Tai sukėlė ilgalaikį nesutarimą tarp dviejų valstybių. Grenlandijos klausimas ypač paaštrėjo XX a. pradžioje. 1931 m. birželio 27 d. Hallvard Devold savo iniciatyva iškėlė Norvegijos vėliavą vienoje iš Rytų Grenlandijos prieplaukų ir paskelbė okupuojąs jas Norvegijos karaliaus vardu. Po kiek laiko Norvegijos vyriausybė oficialiai paskelbė okupuojanti dalį negyvenamų teritorijų (vadinamą Eriko Raudonojo žemę) Rytų Grenlandijoje. Klausimą 1933 m. išsprendė tarptautinis teismas.[6]
1940 m. Daniją užėmus Nacių Vokietijai, 1941 m. JAV užėmė Grenlandija, siekdama išvengti nacių. Čia buvo pastatyti keli kariniai oro uostai.[7]
Po II pasaulinio karo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po karo Grenlandija sugrįžo Danijai, tačiau JAV siekė čia išlaikyti interesus. Ji pasiūlė nusipirkti salą iš Danijos, tačiau ši atsisakė.[8] 1951 m. pasirašyta JAV_Danijos sutartis leido JAV kurti čia karines bazes, naudoti Grenlandijos teritorijas NATO interesams. Grenlandijoje vyko slapti branduoliniai bandymai ir kitos operacijos.[9]
Tarp grenlandų prasidėjo judėjimas reikalaujantis daugiau laisvių ir teisių, prekybinės laisvės su kitomis šalimis. 1953 m. padarius pataisas Danijos konstitucijoje, Grenlandijos kolonijos statusas buvo transfromuotas. Ji integruota į Danijos karalystę kaip amtas. Grenlandai tapo pilnateisiais piliečiais. Lygiagrečiai pradėta jų asimiliacija, skatinant pereiti nuo tradicinio gyvenimo būdo, vartoti danų kalbą, atvykti mokytis į Daniją. Ši politika buvo sėkminga, tačiau kartu kėlė grenlandų pasipriešinimą ir savosios tapatybės paieškas.[10]
1979 m. gegužės 1 d., po konsultatyvinio referendumo 1979 m. sausio 17 d., (70,1 % „už“ ir 25,8 % „prieš“ Grenlandija tapo autonomija. Valdžia Danijoje liko atsakinga už gynybą, užsienio politiką ir konstitucijos klausimus, visa kita perleista Grenlandijos vietinei valdžiai – lanstingui, jį sudaro 31 narys. Nuo tada Grenlandija turi savo ministrą pirmininką.
Iš karto po autonomijos gavimo Grenlandijoje sustiprėjo euroskepticizmas: Grenlandija, kaip lygiateisė Danijos dalis, Europos Sąjungos nare buvo tapusi 1973 m., nors referendumu grenlandiečiai tam prieštaravo. 1985 m. Grenlandija nusprendė palikti Europos Ekonominę Bendriją, nors Danija joje liko. Ji tapo pirmąja teritorija, pasitraukusia iš ES. Šis sprendimas priimtas neradus sutarimo dėl žvejybos reguliavimo ir ruonių odos produktų.[11]
2008 m. lapkričio 25 d. surengtas referendumas dėl platesnės Grenlandijos autonomijos, [12]kuriame 75 % gyventojų pritarė didesniam savarankiškumui.[13] 2009 m. birželio 20 d., švęsdama nacionalinę dieną, Grenlandija perėmė savivaldos kontrolę, policijos, teismų valdymą, pakrančių apsaugą ir gamtos resursų kontrolę. Grenlandų kalba paskelbta oficialia šalies kalba.[14][15] Teigiama, kad tai paskutinis žingsnis prieš paskelbiant nepriklausomybę.[16][17]
2019 m. JAV Prezidentas Donald Trump pareiškė, kad Grenlandiją turėtų kontroliuoti JAV, ir tai pakartojo 2025 m. Tuo tarpu visuomenės apklausos parodė, kad 85% grenlandų nenorėtų būti JAV dalimi.[18] Danijos vyriausybė pareiškė, kad toks pareiškimas yra neteisėtas, ir kad Grenlandija neparduodama.[19]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Grønnow, B. (1988). "Prehistory in permafrost: Investigations at the Saqqaq site, Qeqertasussuk, Disco Bay, West Greenland". Journal of Danish Archaeology. 7 (1): 24–39.
- ↑ Kudeba, N. (19 April 2014). Chapter 5, "Norse Explorers from Erik the Red to Leif Erikson", in Canadian Explorers.
- ↑ "Viking Settlers in Greenland". Encyclopedia.com.
- ↑ "Inuit were not the first people to settle in the Arctic", CBC News (Canada), 28 August 2014
- ↑ "Why societies collapse Archived 2 August 2012 at the Wayback Machine". ABC Science.
- ↑ Legal Status of Eastern Greenland Archived 11 May 2011 at the Wayback Machine, PCIJ Series A/B No. 53 (1933)
- ↑ America First Committee (1990) [8 July 1941]. Doenecke, Justus D. (ed.). In Danger Undaunted: The Anti-Interventionist Movement of 1940–1941. Hoover Institution Press. ISBN 0-8179-8841-6.
- ↑ Miller, John J. (7 May 2001). "Let's Buy Greenland! — A complete missile-defense plan". National Review. Archived from the original on 7 January 2010.
- ↑ "Cataclysmic cargo: The hunt for four missing nuclear bombs after a B-52 crash". The Washington Post. 21 January 2018.
- ↑ Loukacheva, Natalia (2007). The Arctic Promise: Legal and Political Autonomy of Greenland and Nunavut. University of Toronto Press. p. 25. ISBN 978-0-8020-9486-5.
- ↑ Stern, Pamela (2004). Historical Dictionary of the Inuit. Lanham, Maryland: The Scarecrow Press, Inc. ISBN 0-8108-5058-3. OCLC 54768167.
- ↑ „Grenlandijos gyventojai balsuoja referendume dėl didesnės autonomijos“. 2008-11-25. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
- ↑ „Greenland votes for more autonomy“. 2008-11-26. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
- ↑ „Self-rule introduced in Greenland“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
- ↑ „Grenlandija žengia dar vieną žingsnį nepriklausomybės link“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
- ↑ „Greenland Vote Favors Independence“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
- ↑ „Greenland to loosen ties with Denmark“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
- ↑ "Poll: 85% of Greenlanders don't want to join the U.S." Axios.
- ↑ "European leaders ponder 'cruel paradox' of U.S. threatening tariffs and a possible land grab". PBS. Retrieved 3 February 2025.