Gerdašiai
 | ||
|---|---|---|
  Gerdašiai |
||
| Koordinatės | 53°57′22″š. pl. 23°53′38″r. ilg. / 53.956°š. pl. 23.894°r. ilg.Koordinatės: 53°57′22″š. pl. 23°53′38″r. ilg. / 53.956°š. pl. 23.894°r. ilg. | |
| Apskritis |  Alytaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Druskininkų savivaldybė
| |
| Seniūnija | Leipalingio seniūnija | |
| Gyventojų skaičius | 38 (2011 m.) | |
 Vikiteka |
GerdašiaiVikiteka | |
.jpg)
Gerdašiai – kaimas Druskininkų savivaldybės pietuose, kairiajame Nemuno krante, 20 km į pietus nuo Leipalingio; prie pat Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos; piečiausias Lietuvos bažnytkaimis.
Yra Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, paštas (LT-67035). Įsteigtas Gerdašių draustinis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Gerdašių apylinkėse žmonių gyventa dar ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų. Tai liudija ir archeologų čia rasti titnaginiai įrankiai. Raštuose Gerdašiai minimi nuo 1620 m. Jie, kaip ir Gerdašių, Paliepio ir Ančios miškai, priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Pervalko dvarui.
Žurnalistas kraštotyrininkas Juozas Kuckailis, išstudijavęs archyvuose esančią medžiagą, rašo, kad „1775 m. Gardino pavieto dūmų (kaimų ir ūkių) surašymo knygoje pažymėta, jog Gerdašiuose buvo 8 dūmai“, o gretimuose kaimuose – Lipliūnuose – 14, Krivonyse – 3.[4]
Laikui bėgant, gyventojų skaičius taip kitęs: 1887 m. Gerdašiuose buvę 26 ūkiai, 196 gyventojai, 1897 m. – 21 ūkis, 181 gyventojas, 1979 m. – 59 gyventojai, 2001 m. – 42 gyventojai, 2007 m. (Leipalingio seniūnijos žiniomis) 60 gyventojų.
Žymaus dzūkų krašto tyrėjo kun. Jono Reitelaičio teigimu, Gerdašių kaimas senovėje priklausęs Pervalko dvarui.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1866 m. – I pasaulinis karas | Kapčiamiesčio valsčius | |
| po Pirmojo pasaulinio karo | Leipalingio valsčius | |
| pokaris – 1999 m. | ? | Lazdijų rajonas |
| nuo 1999 m. | Leipalingio seniūnija | Druskininkų savivaldybė |
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1775 m. kaimą sudarė 8 dūmai.
 | |||||||
| 1888 m.[5] | 1897 m.sur. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur.[6] | 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 199 | 181 | 189 | 142 | 102 | 59 | ||
| 1985 m.[7] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | - | - | ||
| 53 | 40 | 42 | 38 | - | - | ||
| |||||||
.jpg)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Gierdasze Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne, Tom II, psl. 559 (lenk.).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Gierdasze Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne, Tom II, psl. 559 (lenk.)
- ↑ Lenkų okupuoto Vilniaus krašto žemėlapis tarpukaryje 1927 m.
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
- ↑ Juozas Kuckailis. Leipalingio kalendorius, 2006.
- ↑ Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901.
- ↑ Gerdašiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 551 psl.
- ↑ Gerdašiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 606 psl.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Skamba Gerdašių varpai (sud. Ona Alesiūtė-Bleizgienė, Jonas Varnauskas). – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. – 284 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-815-59-4
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Gerdašiai. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 516 psl.
- Kairiojo Nemuno kranto bendruomenė