Geografiniai atradimai Pietų ir Centrinėje Amerikoje

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Geografiniai atradimai Pietų ir Centrinėje Amerikoje - grupė XV a. - XVII a. geografinių atradimų, padarytų Pietų ir Centrinėje Amerikoje.

Naujas Amerikos atradimas

Nors europiečiai (vikingai) Ameriką buvo atradę dar iki K. Kolumbo, tačiau 1492 m. Amerikos atradimas tų laikų Europai buvo visiškai naujas. Tiesa, pats K. Kolumbas nežinojo, kad atrado Ameriką, kadangi keliaudamas į vakarus tikėjosi priplaukti Indiją. Tai, kad atrastos žemės yra ne Indija, paaiškėjo tik 1507 m., kai Kolumbas jau buvo miręs. Nepaisant to, K. Kolumbas laikomas Amerikos atradėju, ypatingai pabrėžiant jo poveikį sulaužant psichologinę kliūtį, kuri trukdė pradėti keliones aplink pasaulį manant, kad pasaulinis vandenynas yra labai didelis ir jo perplaukti neįmanoma.

1498 m. per trečią savo kelionę K. Kolumbas pasiekė Pietų Amerikos pakrantes netoli Orinoko žiočių. Ketvirtosios ekspedicijos metu 1503 m. K. Kolumbas pasiekė Hondūro pakrantę. Tuo metu kelionės į vakarus nebebuvo vien Kolumbo privilegija. 1499, 1502, 1505 ir 1509 m. Alonsas Ocheda ir Amerigas Vespučis tyrinėjo šiaurinę Pietų Amerikos pakrantę nuo Marakaibo įlankos iki dabartinės Prancūzijos Gvianos. Netoli Marakaibo įlankos jie matė namus ant polių, dėl to pavadino žemę „Mažąja Venecija“ – ispaniškai Venezuela.

Tas pačias teritorijas 1500 m. tyrinėjo Visentė Pinsonas, kuris priplaukė Amazonės žiotis. 1508 m. jis priėjo galutinės išvados, kad Kuba yra sala. Netrukus po jo portugalas Pedro Alvares Cabral pasiekė 17 ° pietų platumos. 1501-1502 m. Amerigas Vespučis pasiekė 25° pietų platumos (šiuolaikinė Santa Katarina – Brazilijos provincija). Remiantis šia kelione Europoje pradėta suprasti, kad atrastas ne vakarinis Indijos krantas, o naujas žemynas. Vokiečių kartografas Martin Waldseemüller 1507 m. pirmasis naująjį kontinentą pavadino Amerika – Amerigo Vespučio garbei.

1521 m. savo kelionės aplink pasaulį metu Ferdinandas Magelanas priplaukė La Platos žiotis, o paaiškėjus, kad ten nėra sąsiaurio, vedančio į vakarus, plaukė toliau į pietus, kol pasiekė sąsiaurį tarp žemyno ir Ugnies Žemės, dabar vadinamą jo vardu. Praplaukęs sąsiauriu ir praplaukę pakrante iki 30° pietų platumos F. Magelanas pasuko per Ramųjų vandenyną. Šitaip tapo daugmaž ištirta rytinė Amerikos pakrantė ir šiek tiek apibrėžta vakarinė jos dalis. Tolimesnis etapas buvo vakarinės Amerikos pakrantės tyrimai.

Didieji geografiniai atradimai iki 1600 m.

Kristupas Kolumbas trečiosios ekspedicijos metu pasiekė Orinoko žiotis, o per ketvirtąją – Hondūro pakrantę, tačiau svarbiausi jo atradimai buvo susiję su Karibų salomis. Per pirmą kelionę jis atrado Bahamų salas, Kubą, Haitį (jo pavadintą Espanjola). Espanjoloje jis įkūrė savo pagrindinę būstinę. Antrosios kelionės metu K. Kolumbas atrado Dominiką, Gvadelupą, Antigvą, Puerto Riką ir Jamaiką. Per trečiąją kelionę – Trinidadą.

Pirmasis žemyninės dalies tyrinėtojas buvo Vasco Balboa. 1513 m. jis išsilaipino Panamos pakrantėje, buvo užpultas vietinių gyventojų, tačiau pėsčiomis ir raita jo ekspedicija 1513 m. rugsėjo 29 d. m. po 120 dienų kelionės pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantę, kurią pavadino Pietų jūra.

Tolimesnis žemyno tyrimo etapas prasidėjo 1519 m. E. Kortesui pradėjus užkariauti Meksiką. Balandžio 21 d. jo laivynas iš 11 laivų su 500 karių, 16 raitelių ir 14 patrankų išsilaipino Tabasko upės žiotyse.