Gelsvasis kiškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lepus flavigularis
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
(Wikispecies-logo.svg Amniota)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Kiškiažvėriai
(Wikispecies-logo.svg Lagomorpha)
Šeima: Kiškiniai
(Wikispecies-logo.svg Leporidae)
Gentis: Kiškiai
(Wikispecies-logo.svg Lepus)
Rūšis: Gelsvasis kiškis
(Wikispecies-logo.svg Lepus flavigularis)
Binomas
Lepus flavigularis
Wagner, 1844
Paplitimo arealas
Paplitimo arealas

Gelsvasis kiškis, arba tehuantepekinis kiškis (lot. Lepus flavigularis) – kiškinių šeimos žinduolis, aptinkamas tik pietinėje Meksikoje, Oachakos valstijoje.

Fizinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gelsvojo kiškio nugaros, ausų ir kaklo kailis pilkai rudas, apačioje – baltas. Paprastai ant nugaros turi dvi juodas juostas, kurios ties pasturgaliu sueina į vieną tašką. Kailio spalva, priklausomai nuo metų laiko, šiek tiek kinta. Užauga 56 – 61 cm ilgio, sveria apie 2,5 kg. Patelės paprastai šiek tiek didesnės už patinus.

Buveinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gelsvasis kiškis gyvena tropinėse teritorijose, todėl kartais dar vadinamas tropiniu kiškiu. Laikosi miškingose ganyklose, savanose bei Tehuantepeko įlankos kopose. Nevengia krūmų, nes juose lengviau pasislėpti bei ieškoti maisto.

Rūšis sparčiai nyksta dėl destruktyvaus žmonių elgesio bei mažo geografinio arealo.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gelsvųjų kiškių dauginimosi sezonas tęsiasi vasario–gruodžio mėn., o patį įkarštį pasiekia gegužės–spalio mėn. Šiuo laikotarpiu jų gyvenamajame areale daug lyja, todėl padaugėja maisto. Vienoje vadoje paprastai būna 1–4 kiškiukai.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie gelsvųjų kiškių mitybą žinoma nedaug. Minta žolėmis, daugiausia – migliniais augalais. Manoma, jog sausuoju sezonu gelsvasis kiškis minta net 18 skirtingų rūšių žolėmis.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]