Fortifikacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Fortifikacija senoje graviūroje

Fortifikacija (lot. fortificatio 'įtvirtinimas', iš lot. fortificatus 'įtvirtintas') – 1. karo inžinerijos mokslas apie vietovės įtvirtinimą, ruošiantis mūšiams; 2. karo inžinerijos statinys, įtvirtinimas.[1]

Fortifikacija, kaip karo mokslas, tiria, nustato taisykles ir būdus, atakuojant ar ginant įtvirtintus objektus. Taip pat į bendrą sistemą įtraukiamos natūralios gamtinės kliūtys, jas papildant dirbtinėmis. Išskiriamos lauko, laikinoji bei ilgalaikė (patvarioji) fortifikacija. Fortifikaciniai statiniai skirstomi į lauko ir ilgalaikius statinius. Jų konstrukcijos tyrimas, statybos būdai taikos ar karo sąlygomis – šio karo inžinerijos mokslo objektas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji įtvirtinimai aptinkami jau Mesopotamijoje, šumerų mieste Uruke atrastos šiuo metu seniausios miesto sienos. Jos statytos 3100–2900 m. pr. m. e., jų ilgis daugiau nei 9 km, kuriomis apsuptas visas miestas. Apie tai jog fortifikacija buvo gerai išvystyta byloja ir karingosios Asirijos išradimai miestų šturmui – Apgulties bokštus. Babilonas ir dabar žinomas iš Ištarės vartų.

Senovės graikų miestai poliai statėsi sienas. Mikėnų kultūros miestai išsiskyrė sienomis iš masyvių akmens blokų. Atėnai sienomis atsiskyrė nuo aplinkos, jų statyba net gi pavadinta „ilgosiomis sienomis“, nes sienos tęsėsi labai toli iki pat Pirėjo, kuris buvo uostas prie jūros.

Pelopennesian War, Walls Protecting the City, 431 B.C..JPG

Nors romėnai ir pasitikėjo savo karine jėga bei per daug nekreipė dėmesio į savo miestų gynybinius įtvirtinimus, tačiau plečiantis imperijai prireikė statyti įtvirtinimus Centrinėje Europoje bei Keltų žemėse. Žinomos opidumo tipo gyvenvietės. Silpstant Romos galybei bei prasidėjus tautų kraustymosi laikotarpiui prisireikė statyti milžiniškus įtvirtinimus – Aureliano sieną.

Žinomiausia pasaulio fortifikacija buvo pastatyta Kinijoje, tai Didžioji kinų siena, Činų dinastija dar 200 m. pr. m. e. pradėta statyti atkarpomis.

Viduramžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš buvusių romėnų įtvirtintų gyvenviečių formuojasi pirmosios pilys Vakarų Europoje. Atsiranda donžonai – įtvirtintas bokštas. Toks statinys naudotas kaip ir piliakalnių įtvirtintos pilys, jose užsidarydavo pavojaus atveju. Anglosaksai įdiegia ir naują kliūtį – vandens pilnus griovius.

Nuo XIV a., paplitus patrankoms, keičiasi ir fortifikacija, senoji nepajėgi atlaikyti galingų patrankų ir bombardų. Sienos žeminamos ir storinamos, atsiranda daugiau bokštų. Keičiasi ir patys bokštai, vietoje stačiakampių plinta cilindrinės formos bokštai, atsparesni patrankoms. Pačios pilys ruošiamos atlaikyti ir kelių mėnesių apgultį, todėl jos statomos ant kalvų ar sunkiai prieinamose vietose, jos didėja, savyje priglausdamos ir grūdų sandėlius, malūnus, įrengiamos kanalizacijos sistemos, šuliniai. Pamažu jos virsta į tvirtoves.

Naujieji laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie XVI a. atsiranda ir pirmieji bastionai. Šie įtvirtinimai jau apima ne vien pačius pastatus, kurie jau su geometrinėmis linijomis, padedančiomis nukreipti sviedinius, bet ir daugiakampiais bokštais, leidžiančiais ginantis nepalikti nekaunamųjų erdvių, bet ir aplinką, formuojami pylimai, nuolydžiai, perkasos, redutai, kurie trukdo patogų priėjimą prie bastioninės pilies.

Biržų pilies rekonstrukcija į bastioninę pilį

XIX amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestų sienos išnyksta visiškai. Pilių reikšmė sumenksta – jos tampa tiesiog gyvenamaisiais statiniais, pasižyminčiai sava estetika. Fortifikacijoje užima lyderio pozicijas fortai, tiksliau požeminiai fortifikacijų įtvirtinimai. Jų prisireikė, nes atsirado sprogstamieji sviediniai, be didelio vargo griaunantys įtvirtinimus. Fortų statyba pradedama prie valstybės sienų, svarbių perėjų. Jie tampa itin svarbūs kolonijiniuose karuose, nes gerai įtvirtintas fortas net su nedidele įgula galėjo ilgai atsilaikyti, jei tik užtekdavo šaudmenų.

Naujausieji laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

I pasaulinio karo metu plinta tranšėjos, įtvirtinti grioviai, saugantys karius, trukdantys greitai prasiveržti pėstininkams ar tankams.

Plinta bunkeriai, jie nevaidina tiesioginės gynybinės reikšmės, juose slepiamasi nuo bombardavimų arba ruoštasi slėptis branduolinio pavojaus metu. Tai giliai po žeme įrengti tuneliai, salės, skirtos visų pirma išgyventi. Iš jų, valstybių vadovai, generolai, turi vadovauti šiuolaikiniams karams, tiesioginio šalies užpuolimo atveju.

Atsiranda gynybinės linijos: Atlanto linija, Manerheimo linija, Mažino linija, Zigfrido linija, Stalino linija. Prieš II pasaulinį karą itin paplitęs gynybos sistemų būdas, kada įtvirtinimų linijomis, dotais, paruoštas plotas apsunkindavo greitą įsiveržimą gilyn į šalies vidų.

Drakono dantys“ – įtvirtinimai prieš tankus, sugalvoti prieš II pasaulinį karą. Tai trikampės piramidės formos, iš gelžbetonio, fortifikacinės priemonės.

Drakono dantys Vokietijoje, dalis buvusios Zigfrido linijos

Minų laukai – taip pat plačiai naudotas linijų gynybos būdas, kurie buvo stabdomi pėstininkai ir technika.

Demilitarizuota zona – taip pat šių laikų įtvirtinimai, kuriais atskiriamos priešiškų valstybių teritorijos. Pačios zonos tuščios, tačiau iš abiejų pusių į ją valstybės įrengia įtvirtinimus, minų laukus, kuriami bunkeriai, karinės stovyklos. Šiuo metu žinomiausia tokia zona skiria Šiaurės Korėją nuo Pietų Korėjos.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka