Bombarda
Bombarda (pranc. bombarde) – vienas iš pirmų artilerijos ginklų, naudotas tvirtovių apgultyje ir gynyboje XIV a. – XVI a.
Konstrukcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmos patrankos, vadintos bombardomis, buvo gaminamos iš geležies juostų, suvirintų į ilgį ir sutvirtintų geležiniais žiedais. Paskui vamzdžiai pradėti lieti iš bronzos. Bombardos turėjo 5–6 kalibrų ilgio vamzdį, kurio kalibras galėjo pasiekti iki 1000 milimetrų. Bombardos, svėrusios 14–19 t, plačiausiai buvo naudojamos pilių apgultyje ir gynyboje. Jos šaudė akmeniniais sviediniais, geležies gabalais ir strėlėmis, nors yra liudijimų, kad 1391 m. buvo panaudoti ir geležiniai sviediniai. Bombardos šaudydavo iki 700 metrų. Didelio kalibro ginklus buvo galima vežioti tik kiek galima mažesnėmis dalimis. Bombardos neturėjo ašies ir lafeto. Šaudant geležinis ar bronzinis bombardos vamzdis paguldomas į medinį lovelį, kuris paremiamas medinėmis kojomis ar į plytinę sieną. Šaudoma ją taip: į vamzdį įpilama parako, paskui įdedamas sviedinys, užpakalinė bombardos dalis uždengiama dugnu, kuris tvirtai prispaudžiamas rąstais, į uždegamąją vietą įpilama parako, uždegama įkaitinta geležimi, užsidegęs parakas su jėga išmeta sviedinį.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1308 m. Ferdinandas IV Kastilietis naudojo bombardas Gibraltaro apgultyje. 1314 m. Belgijos amatininkai iš Gento pagamino ginklus ir juos nusiuntė kartu su sviediniais į Angliją. Anglijos karalius Eduardas III naudojo bombardas prieš škotus 1327 m. 1331 m. artilerija buvo naudojama Italijoje Čividalo apgultyje; Anglijos laivynas laimėjo prieš prancūzus jūrų mūšyje prie Sleiso 1340 m. panaudoję artileriją; mūšyje prie Kresos 1346 m. rugpjūtį anglai šaudė į prancūzus iš trijų bombardų.
Caras (patranka) taip pat yra bombarda, gali būti didžiausio kalibro – 900 milimetrų.