Labirintas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Stačiakampis labirintas

Labirintas (sen. gr. λαβύρινθος) – kokia nors dvimatė arba trimatė struktūra su supainiotais takais, aklakeliais. Į labirintą patekęs žmogus gali greitai pasiklysti ir neberasti jokio išėjimo.

Pats žodis „labirintas“ yra ikigraikiškos kilmės, kilęs iš Kretos. Jis paprastai aiškinamas kaip λαύρα („gatvelė, tarpeklis“) + ινθος („tvirtovė“). Kitas pirmojo sando aiškinimas teigia, kad pavadinimas kilęs nuo λάβρυς (dvigalis mikėniškas kirvelis sekira, simbolizuojantis ir dviragį gyvį). Žymiausias senovės labirintas buvo Kretoje, Knose. Pasak legendos, jį karaliaus Mino paliepimu pastatęs Dedalas, kad jame būtų galima laikyti siaubūną Minotaurą. Didvyris Tesėjas nužudęs Minotaurą ir iš labirinto išėjimą radęs dėka Ariadnės siūlo. Nors Mino labirinto liekanų nerasta, manoma, kad jis buvęs panašus į egiptietiškus. Senovės Egipte būta keleto labirintų, žymiausias iš kurių stovėjo Krokodilopolyje. Pasak to meto istorikų, šis labirintas buvęs ~200 m ilgio, 170 m pločio, sudarytas iš daug vidinių kambarių, ertmių, koridorių, rūmų. Labirinto taip pat būta ir Fajume – tai greičiausiai buvęs Egipto dievų panteonas. Labirintus statė ir etruskai – toks statinys buvęs Kliuzijuje, pastatytas vado Porsenos kapavietėje. Senovinių labirintų taip pat rasta Indijoje, Kinijoje, Skandinavijoje. Jie atliko apsivalymo, apsisaugojimo nuo piktųjų dvasių funkciją. Daug labirintiškų piešinių, struktūrų rasta Britų salose.

Labirintai išpiešti ir ant kai kurių viduramžių bažnyčių grindų (žymiausias – Šartro katedros labirintas Prancūzijoje). Tikintysis, siekdamas labirinto centro pasiekia išsivalymą nuo nuodėmių ir atranda savąją Jeruzalę.

XVIII–XIX a. iš gyvatvorių ir kitų želdynų sudaryti dekoratyvūs labirintai tapo populiaria dvarų, pilių sodų pramoga Vakarų Europoje.