Evergleidso nacionalinis parkas

Koordinatės: 25°19′0″ š. pl. 80°56′0″ v. ilg. / 25.31667°š. pl. 80.93333°r. ilg. / 25.31667; 80.93333
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Evergleidso nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Evergleidso „žolės jūra“
Evergleidso „žolės jūra“
Vieta: Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
(Floridos vėliava Florida)
Artimiausia didesnė gyvenvietė: Florida Sitis
Žemėlapis rodantis Evergleidso nacionalinis parkas vietą.
Evergleidso nacionalinis parkas
Koordinatės: 25°19′0″ š. pl. 80°56′0″ v. ilg. / 25.31667°š. pl. 80.93333°r. ilg. / 25.31667; 80.93333
Plotas: 6104,84 km²
Įkurtas: 1934 m.
Lankomumas: 934 351 (2011 m.)
Valdymas: National Park Service
Vikiteka: Evergleidso nacionalinis parkas
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 76

Evergleidso nacionalinis parkas (angl. Everglades National Park) – saugoma gamtos teritorija pietryčių Jungtinėse Amerikos Valstijose, Floridos valstijoje, Floridos pusiasalio pietrytinėje dalyje. Plotas – 6104 km². Parkas įsteigtas 1934 m., o galutinai įkurtas 1947 m. Nuo 1979 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (1993–2007 m. ir nuo 2010 m. įtrauktas į rizikos grupę dėl sparčios urbanizacijos, kylančio jūros lygio, invazinių rūšių žalos).

Evergleidso nacionalinis parkas apima ~20 % Evergleidso – pelkėtos, mangrove apaugusios lygumos Floridos pusiasalyje. Teritorijoje gausybė gėlo ir druskingo vandens telkinių, pelkių, šlapynių, veši mangrovės, palmės, aukštažolės pievos, pušynai, pelkiniai kiparisai. Dėl besiplečiančių miestų, melioracijos vandens pusiausvyra krašte sutrikusi, todėl gėlas vanduo pumpuojamas. Gausu vandens paukščių (rožinės girnovės, ibiai, garniai, pelikanai), Misisipės aligatorių, įvairių vėžlių, varliagyvių, žuvų. Saugomos 24 endeminės ir nykstančios gyvūnų rūšys (Floridos pumos, baltauodegiai elniai, rudosios lūšys, amerikiniai krokodilai ir kt.).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 498