Čako kultūros nacionalinis istorinis parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Čako kultūros nacionalinis istorinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Hungo Pavi pueblo liekanos
Hungo Pavi pueblo liekanos
Vieta: Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
(Naujosios Meksikos vėliava Naujoji Meksika)
Žemėlapis rodantis Čako kultūros nacionalinis istorinis parkas vietą.
Čako kultūros nacionalinis istorinis parkas
Koordinatės: 36°03′0″ š. pl. 107°58′0″ v. ilg. / 36.05000°š. pl. 107.96667°r. ilg. / 36.05000; 107.96667Koordinatės: 36°03′0″ š. pl. 107°58′0″ v. ilg. / 36.05000°š. pl. 107.96667°r. ilg. / 36.05000; 107.96667
Plotas: 137,5 km²
Įkurtas: 1980 m.
Lankomumas: 39 175 (2011 m.)
Valdymas: National Park Service
Commons-logo.svg Vikiteka: Čako kultūros nacionalinis istorinis parkasVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 353

Čako kultūros nacionalinis istorinis parkas (angl. Chaco Culture National Historical Park) – istorinis nacionalinis parkas Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose, Naujojoje Meksikoje, retai gyvenamose dykrose Čako kanjone ir aplink, juostoje tarp Albukerkės ir Farmingtono. Čia išlikusi tankiausia ir gausiausia pueblų – senovinių indėnų gyvenviečių kalnų skardžiuose – santalka.

Nacionalinis parkas įkurtas plačiame Kolorado plokščiakalnyje, apsuptas Čuskos, San Chuano ir San Pedro kalnų. Paviršius išraižytas laikinų upokšnių, kurie sudaro gilias raguvas ir kanjonus. Svarbiausias iš šių kanjonų yra Čako kanjonas. Klimatas kontrastingas – vasarą būdingi dideli karščiai, žiemą – speigai. Kritulių iškrenta nedaug. Būdingas pusdykumių kraštovaizdis su kserofitinių krūmokšnių gausa (kadagiai, kresnos pušelės, kaktusai, tridančiai kiečiai). Iš gyvūnų vyrauja kojotai, juodauodegiai elniai, vapičiai, šakiaragiai, lūšys, lapės, skunsai, barsukai, preriniai šuniukai.

Vietovė žmonių apgyvendinta ~7 tūkstm. pr. m. e. (krepšdirbių kultūra), kurių akmens dirbinių randama Čako krašte (ypač Atlalio urve). ~IX a. Čako kanjone suklestėjo senoji Pueblų (anasazių) kultūra, ėmė kurtis gyvenvietės – Pueblo Bonitas, Pueblo Altas, Pueblo de Arojas, Kin Klecas, Una Vida, Četro Ketlas ir kt. Vėliau dėl sausros, medienos stygiaus, galimų karų anasaziai Čaką apleido (~XV a. vid.). Nuo XV a. į Čako kanjono apylinkės ėmė keltis pietų atabaskų klajokliai – navachai, apačiai. Nuo XII a. čia gyveno ir jutai, šošonai. Hopiai ir dabartiniai pueblai Čako kanjoną laiko savo istorine gimtine ir šventąja žeme.

Nuo 1823 m. Čako kanjoną ėmė tyrinėti keliautojai, archeologai. 1907 m. vietovė paskelbta valstybiniu paminklu, 1980 m. – nacionaliniu parku, o 1987 m. – UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Be senųjų gyvenviečių (pueblų) griuvėsių, čia dar gausiai randama keramikos, turkio dirbinių, uolų piešinių (dažnai žyminčių astronominius reiškinius).