Emilija Pūtvytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Emilija Pūtvytė (1910 m. balandžio 5 d. Šilo Pavėžupyje, Šiaulėnų valsč., Šiaulių apskr. – 1995 m. kovo 22 d. Putname, Konektikute, JAV) – Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV veikusi pedagogė, visuomenininkė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė žinomo Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjo Vlado Putvinskio ir Emilijos Putvinskienės – Moterų šaulių garbės vadės – šeimoje. Kartu augę broliai ir seserys vėliau tapo žinomais šalies žmonėmis: Stasys – agronomu ir valstybės veikėju, Ona – pedagoge ir visuomenės veikėja, Sofija – visuomenės veikėja, Vytautas – visuomenės veikėju. Dar viena sesuo (Julytė) mirė kūdikystėje.

Emilija Pūtvytė mokėsi Šiauliuose – Mergaičių gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, vėliau Kaune – Dr. J. Tumėno brandos kursuose ir Mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnazijoje. 1928 m. įgijo brandos atestatą ir 19301938 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete studijavo istoriją. Vokietijos archyvuose surinkusi medžiagą, 1939 m. VDU apgynė diplominį darbą tema „Prūsų 1525 m. sukilimas“.

Nuo 1938 m. mokytojavo Kauno žydų gimnazijoje, 19401942 m. – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo Birželio sukilime, buvo išrinkta į Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetą.[1] 1942 m. išvyko gyventi į Kelmę, porą metų dirbo miesto gimnazijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarų Europą, gyveno Gruliche (dab. Čekijos Respublika). Šiame miestelyje 1944–1946 m. lietuvių pabėgėliams įsteigė vaikų darželį ir jam vadovavo. Vėliau persikėlė į Miuncheną, kartu su kitais organizavo Lietuvių gimnaziją ir joje dirbo inspektore.

1949 m. Emilija Pūtvytė emigravo į JAV. Apsigyveno Brukline, 19501951 m. Maironio lituanistinėje mokykloje dėstė istoriją. 1952 m. pervažiavo į Hartfordą, tobulinosi šio miesto universitete. Dirbo įvairiuose bendrovėse, kurį laiką Niuporto miesto koledže dėstė vokiečių kalbą. Nuo 1964 m. studijavo Rod Ailando universitete. Įgijusi magistro kvalifikaciją, iki 1976 m. dėstė istoriją Bristolio bendruomenės koledže. Vėliau persikėlė į Sani Hilsą (Florida).

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

E.Pūtvytė nuo 1926 m. aktyviai dalyvavo skautų veikloje. 1928 m. vadovavo Kauno tuntui, buvo pakelta paskautininke. 1946 m. Miuchene lietuvių pabėgelių tarpe organizavo skautų tuntą. 1950–1951 m. buvo Niujorko skautų tuntininke, vėliau patvirtinta JAV Rytų skaučių vadove. 1958 m. išrinkta vyr. skautininkės pavaduotoja. Gyvendama Hartforde inscenizavo kelis skautiška tematika parašytus savo veikalus.

Nuo 1922 m. priklausė Kauno jaunųjų šaulių klubui. 1929 m. subūrė šaules moteris Šiauliuose, 1929–1930 m. buvo renkama Kelmės šaulių moterų būrelio pirmininke. 1930 m. VDU įkūrė šaulių studenčių organizaciją ir jai vadovavo. 1934 m. įsteigė Šaulių studentų korporaciją „Saja“ ir buvo išrinkta jos pirmininke. Gyvendama JAV, 1956–1958 m. buvo išeivijos Laikinosios šaulių sąjungos vadovybės narė.

Bendradarbiavo „Trimite“, „Skautų aide“, „Mūsų vytyje“, „Drauge“ ir kt. spaudos leidiniuose. Kartu su seserimi Sofija Pūtvytė-Mantautienė ir jos vyru Aleksandru Mantautu bei jųjų sūnumi dr. Vaidievučiu A. Mantautu 1973 m. išleido tritomę knygą apie Vlado Putvinskio–Pūtvio gyvenimą ir veiklą.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai (Biografinis žinynas, II tomas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002 psl. 142–143