Dybovas

Koordinatės: 53°40′04″ š. pl. 22°22′21″ r. ilg. / 53.66778°š. pl. 22.37250°r. ilg. / 53.66778; 22.37250 (Dybovas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dybovas
lenk. Dybowo
Dybovas
Dybovas
53°40′04″ š. pl. 22°22′21″ r. ilg. / 53.66778°š. pl. 22.37250°r. ilg. / 53.66778; 22.37250 (Dybovas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Varmijos Mozūrų vaivadija Varmijos Mozūrų vaivadija
Apskritis Alėckos apskritis
Valsčius Šventainės valsčius
Meras Juzefas Šviderskis (lenk. Józef Świderski)
Gyventojų (2010) 105
Pašto kodas PL 19-411

Dybovas (lenk. Dybowo, vok. Diebowen (19381945 m. vok. Diebauen) – kaimas Lenkijos šiaurėje: Varmijos Mozūrų vaivadijos Alėckos apskrities Šventainės valsčiuje. Šaltyšijos centras.[1]

Išsidėstęs Luko ežeryne, 15 kilometrų į šiaurės vakarus nuo apskrities centro Alėckos ir dešimt km į šiaurę nuo Šventainės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas Diboffsky vardu žinomas nuo 1564 metų, prieš 1785 m. buvo vadinamas Dyboven.[2] Laikotarpyje tarp 1874 m. ir 1945 m. buvo priskirtas Čychen prūsiškam valsčiui[3] ir iki 1945 m. priklausė Rytprūsių Gumbinės apygardos Alėckos apskričiai.

1910 m. kaime suskaičiuoti 272 gyventojai.[4] Sutinkamai su Versalio sutarties nutarimais 1920 m. krašte buvo vykdomas visuotinis plebiscitas – 195 dyboviečiai pasisakė už priklausymą Rytprūsiams, už perėjimą į Lenkijos administracinį valdymą nebalsavo niekas.[5] 1938 m. buvo pakeistas kaimo pavadinimas į Dybauen. 1933 m. jame gyveno 359, o 1939 m. – 309 kaimiečiai.[6]

Po Antrojo pasaulinio karo kartu su visa pietine Rytprūsių dalimi perduotas Lenkijai ir iki 1998 m. priklausė Palenkės vaivadijai, vėliau įėjo į Varmijos Mozūrų vaivadijos sudėtį.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp Dlugė ir Stopkos ežerų iškilusi 167 m aukščio kalva.[7] Tai – buvęs jotvingių piliakalnis.[8] Vienas pirmųjų 1576 m. jį paminėjo žinomas Prūsijos tyrinėtojas Kasparas Henenbergeris, vėliau – Emilis Holakas (Der Zamzisko Chelchen).[9][10]

Ovalo formos viršutinė aikštelė 80 m x 60 m, jos rytinėje dalyje dar iki Antrojo pasaulinio karo telkšojo mažas ežerėlis (bala). Aikštelė apsupta dvigubu apsauginiu pylimu, kuris rytinėje pusėje susijungia į vieną galingą apsauginį užtvarą. Patekti į piliakalnį buvo galima iš rytų pusės, kelias į jį vedė nuo papėdės gyvenvietės per pylime paliktą išimą. Objektas datuojamas XXIII amžiais.[11]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]