Emilis Holakas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Emilis Holakas (vok. Emil Hollack, 1860 m. rugpjūčio 17 d. liet. Žalgiris, vok. Gut Grünheide, nuo 1938 m. Grünheide, nuo 1946 m. rus. Калужское, Bagrationovsko rajonas, Kaliningrado sritis – 1924 m. gegužės 20 d. Karaliaučius) – Prūsijos vokiečių pedagogas, archeologas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1880 m. baigė Valduvos mokytojų seminariją, 1880–1887 m. mokytojavo Miulhauzene, Labguvoje ir Karaliaučiuje, vėliau mokyklų inspektorius. 1902–1924 m. dėstė aukštesniojojestatybos mokykloje.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1890 m. vykdė savarankiškus archeologinius kasinėjimus, kartu su A. Becenbergeriu 1904 m. tyrinėjo Vilkyčių (Šilutės raj.) ir Pleškučių (Klaipėdos raj.) kapinynus. Vėliau tyrinėjo apie 60 archeologinių paminklų Sembos pusiasalyje ir Prūsijos pietinėje dalyje, buvo paskirtas Rytų Prūsijos archeologijos paminklų inspektoriumi. Jo tirti: Bludavos kapinynai ir gyvenvietė, Blumenavos pilkapynas, Fiurstenvaldės kapinynas, Gaiteinių kapinynas, Graibyčių pilkapynas, Karbių kapinynas, Kirpainių kapinynas

Sudarė pirmąjį Rytų Prūsijos proistorės apžvalginį žemėlapį su komentarais (Erläuterung zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreussen 1908 m.) Jame pateikta archeologinė apžvalga, išsamūs archeologinių paminklų aprašai su paaiškinimais. Suregistruoti ir dab. Klaipėdos bei Šilutės raj. savivaldybių 60 paminklų. Medžiaga sugrupuota pagal akmens, bronzos, geležies amžius. Šis veikalas laikomas pirmuoju Rytų Prūsijos archeologijos vadovėliu.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valdemaras ŠimėnasEmilis Holakas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 620 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]