Daugiakalbystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Daugiakalbystė (multilingvizmas, dvikalbystė, bilingvizmas, poliglotizmas) – dviejų ar daugiau kalbų vartojimas kasdieniame gyvenime. Dvikalbystė išugdoma tokioje aplinkoje, kurioje greta gyvena dviem kalbomis kalbantys asmenys, taip pat kai dviem kalbom kalbama šeimoje. Didelę įtaką dvikalbystės formavimuisi turi ir mokykla.

Iki XX a. pabaigos dvikalbystė laikyta vaiko kalbos raidos sutrikimu. Anksčiau manyta, jog jei antrosios kalbos bus aktyviai mokomasi nuo mažumės, nukentės gimtosios kalbos mokymasis. Neva tai dvi kalbas nuo gimimo girdėję ir besimokę jų vaikai kurį laiką neišvengs kalbų interferencijos. Pastaruoju metu atlikti tyrimai tai paneigia.[1][2]

Ekononimė nauda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiakalbystė žmogui ekonomiškai naudinga, nes jis gali atlikti darbo užduotis, kurių tik vieną kalbą mokantis darbuotojas atlikti negali. Pavyzdžiui, dažnai naudinga kalbėti su svarbiu klientu, partneriu jo gimtąja kalba, net jei ši nepaplitusi, o klientas moka ir kitą kalbą. Šveicarijos ekonomistai nustatė, jog daugiakalbystė teigiamai koreliuoja su darbuotojo atlyginimu, įmonių produktyvumu ir bendru šalies ūkio efektyvumu. To darbo autoriai teigia, jog paplitusi daugiakalbystė padidina šalies ekonominį potencialą apie 10 %.[3] Šveicarija turi tris paplitusias valstybines kalbas (ketvirtoji retai vartojama).

Europos Sąjungos politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvikalbės lentelės J. Mačiūno aikštėje Kaune, 2017 m.

Europos Sąjungos daugiakalbystės politika siekia apsaugoti Europos kalbų įvairovę ir skatina mokytis 24 jos oficialių kalbų, taip pat per 60 regioninių ir mažumų kalbų (pvz., baskų kalba, katalonų kalba).[4] Baltijos valstybėse daugiakalbystė paplitusi bene labiausiai iš visų ES šalių. Anot 2012 m. ES tyrimų, Lietuvoje tris kalbas ar daugiau moka 52 % šalies gyventojų, Latvijoje – 54 %, Estijoje – 52 %. Tam didelę įtaka turi lenkų, rusų ir kt. diasporos pastarosiose šalyse.[5]

Lietuvoje gana daug diskutuojama dėl dvikalbystės įvedimo mokykloje, tačiau būgštaujama dėl to, kad anglų kalba gali išstumti lietuvių kalbą iš kai kurių vartojimo sferų (pvz., mokslinės). Latvijoje, priešingai, siekiama pradėti mokyti latviškai rusakalbes mažumas mokyklose bei universitetuose, taip pat nuogąstaujama dėl rusų kalbos skverbimosi į televiziją ir kt.[6][7][8]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ambridge, Ben (2015-02-12). „Are Bilingual People Smarter Than People Who Speak One Language?“. JSTOR Daily. Nuoroda tikrinta 2020-03-30. 
  2. Kroll, J. (2009). Editorial: The Consequences of Bilingualism for the Mind and the Brain. Psychological Science in the Public Interest, 10(3), I-Ii. Retrieved March 30, 2020
  3. (2013) Economics of the multilingual workplace.. [S.l.]: Routledge. ISBN 978-0-415-85106-0.
  4. „Daugiakalbystė“. Europos Sąjunga. 2016-06-16. Nuoroda tikrinta 2018-10-23. 
  5. „Multilingual Europe“. Language on the Move. 2012-07-18. Nuoroda tikrinta 2018-10-23. 
  6. „Lingvistai: Lietuvai gresia daugiakalbystė“. DELFI. Nuoroda tikrinta 2018-10-23. 
  7. „Latvijos parlamentas pritarė draudimui dėstyti rusų kalba privačiose įstaigose“. 15min. Nuoroda tikrinta 2018-07-02. 
  8. „Latvijos prezidentas patvirtino pataisas dėl perėjimo prie mokymo vien latvių kalba“. 15min. Nuoroda tikrinta 2018-07-02. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]