Pereiti prie turinio

Dorogobužas

Koordinatės: 54°55′00″ š. pl. 33°18′00″ r. ilg. / 54.91667°š. pl. 33.30000°r. ilg. / 54.91667; 33.30000 (Dorogobužas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dorogobužas
Дорогобуж
      
Dorogobužas XX a. pradžioje
Dorogobužas
Dorogobužas
54°55′00″ š. pl. 33°18′00″ r. ilg. / 54.91667°š. pl. 33.30000°r. ilg. / 54.91667; 33.30000 (Dorogobužas)
Laiko juosta: (UTC+3)
------ vasaros: (UTC+4)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Smolensko sritis Smolensko sritis
Rajonas Dorogobužo rajonas
Gyventojų (2010) 11 089
Plotas 10 km²
Tankumas (2010) 1 109 žm./km²
Vikiteka Dorogobužas

Dorogobužas (rus. Дорогобуж) – miestas Rusijos vakaruose (Smolensko sritis), 113 km į šiaurės rytus nuo Smolensko, prie Dniepro aukštupio, rajono centras. 10 168 gyv. (2015 m.).

Dorogobužas žinomas nuo 1150 m., kai pirmą kartą paminėtas tarp Smolensko kunigaikštystės miestų.

XVXVII a. (su pertraukomis) miestą valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

1654 metų birželį Dorogobužą užėmė Maskvos kariai, o 1667 metais tarp Rusijos ir ATR pasirašyta Andrusovo sutartis, kuria Smolensko žemės ir Dorogobužas atiteko Maskvai. Nuo 1667 m. priklauso Rusijai.

Per 1812 m. Prancūzijos–Rusijos karą miestas buvo sudegintas.

1835 m. pastatyta Šv. Petro ir Povilo cerkvė.

Antrojo pasaulinio karo metu pirmą kartą miestas buvo okupuotas vokiečių kariuomenės 1941 m. spalio 5 d. Miesto išlaisvinimą vykdė partizanų vienetai „Uraganas“, „Senelis“ ir „Senis“. 1942 m. vasario 15–birželio 7 d. miestą buvo užėmę sovietų kariai. Galutinai miestas išvaduotas 1943 m. rugsėjo 1 d. Vakarų fronto kariuomenės operacijos „Elninskaja-Dorogobužskaja“ metu, kai miestą užėmė sovietų pajėgų 5-oji armija.

  • Kasdieninis susisiekimas autobusu Dorogobužas–Smolenskas. Galimi du variantai – arba plentu M-1, arba senuoju Smolensko keliu.
  • Kasdieninis susisiekimas autobusu su Maskva.

Yra tekstilės (linų apdirbimo), baldų, statybinių medžiagų (plytų), maisto (sūrių) pramonė.[1]

  1. Dorogobužas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 89 psl.