Dono Respublika

	Dono Respublika ; rus. Донская Республика
Vėliava	Herbas
	Location of {{{paprastas_pav}}}
Sostinė	Novočerkaskas
Kalbos	rusų, ukrainiečių
Religija	stačiatikybė
Valdymo forma	parlamentinė respublika
	Atamanas
1918–1919	Piotras Krasnovas
1919–1921	Afrikanas Bogaevskis
Era	Rusijos pilietinis karas
- Paskelbta	1918 m. gegužės 18 d.
- Panaikinta	1920 m.
Valiuta	Dono rublis

Dono Respublika (rus. Донская Республика) – nepriklausoma antibolševikinė respublika, kurią Pietų Rusijos ginkluotosios pajėgos suformavo Dono kazokų teritorijoje, kad pasipriešintų prieš Dono Tarybų Respubliką. Ji egzistavo 1918–1920 m. per Rusijos pilietinį karą po Rusijos imperijos žlugimo.^[1]

1918 m. balandį, išlaisvinus Novočerkaską iš Dono Tarybų Respublikos kontrolės, buvo sudaryta Dono laikinoji vyriausybė. Gegužės 16 d. Piotras Krasnovas buvo išrinktas atamanu. Gegužės 17 d. Krasnovas pristatė savo „Pagrindinius Didžiojo Dono dėsnius“. Jo 50 punktų apėmė privačios nuosavybės neliečiamumą ir panaikino visus įstatymus, paskelbtus po Nikolajaus II abdikacijos.

Dono Respublika valdė Dono regiono teritoriją su sostine Novočerkasku. Administraciniu požiūriu Dono Respublika buvo suskirstyta į dešimt apygardų, apimančių teritoriją, esančią Rusijos TFSR Rostovo ir Volgogrado srityse bei kaimyninės Donecko-Krivoj Rogo Tarybų Respublikos Luhansko ir Donecko srityse.

Dono Respublika nustojo egzistuoti po to, kai per Rusijos pilietinį karą Raudonoji armija nugalėjo Dono kazokus, kurie sudarė svarbią baltagvardiečių dalį. 1919–1933 m. buvo bolševikų vykdoma sistemingų represijų prieš kazokus politika. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinei Karalystei repatrijavus pabėgusius kazokus į Sovietų Sąjungą, Dono kazokų pasipriešinimo judėjimas galiausiai išnyko.