Domeikavos fortas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°58′4.26″ š. pl. 23°54′18.94″ r. ilg. / 54.9678500°š. pl. 23.9052611°r. ilg. / 54.9678500; 23.9052611

Banketas su angomis šaudmenims

Domeikavos fortas – Kauno tvirtovės dalis antrajame fortų žiede Kauno rajone Domeikavos seniūnijoje. Nebaigto statyti forto liekanos stūkso keliose vietose Domeikavos parke. Teritoriją riboja Domeikavos miestelio Pakalnės, Joninių, Naujojo gyvenimo ir Parko gatvės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Forto statybos parengiamieji ir aprūpinimo darbai pradėti vykdyti 1913 m. Jį imta statyti tvirtovės IV gynybiniame skyriuje dominuojančiose aukštumose su Neries slėnio apžvalga. Šiam fortui turėjo atitekti vienas pagrindinių vaidmenų skyriaus gynyboje, todėl buvo rengiamasi statyti grandiozinę kompaktiškų fortų grupę. Buvo naudotasi 1909 m. tipiniu penkiakampio plano prof. Konstantino Veličkos [1] projektu, patvirtintu 1913 m. balandžio 10 d. tvirtovės plėtros plane. Planuota panaudoti masyvias monolitinio betono ir gelžbetonio konstrukcijas, galinčias atlaikyti priešo naujos kartos galingų artilerijos sviedinių atakas. Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, buvo atsisakyta tęsti statybas pagal pirminį projektą. Prasidėjus karo veiksmams, atsitraukdami rusai spėjo susprogdinti forto šovinių sandėlį. Domeikavos kaimas ir fortas patyrė uraganinę vokiečių artilerijos ugnį.

Atlikti darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 1914 m. lapkričio 26 d. mobilizacijos planą statybų eiga buvo radikaliai pakeista. Kartu su kitais nebaigtais statyti antrojo žiedo fortais Domeikavos fortai turėjo būti integruoti į bendrą gynybos sistemą kaip atramos punktai. Intensyviai vyko žemės darbai, naujų kelių tiesimas susisiekimui su IV gynybinio skyriaus gretimais atsparos punktais, betonavimo darbai. Nutiesus siaurąjį geležinkelį tarp Šilainių, Šakių ir Lantainių kaimuose esančių gynybinių objektų, į fortą paklota šio siauruko atšaka. Ją naudojo statybos reikmėms, taip pat ji turėjo mūšio metu atlikti gynybos funkciją. Apsiribota pastatant 60 karių slėptuvę centrinėje forto dalyje ir vieną slėptuvę su banketu užnugaryje. Abi jos buvo sujungtos poterna su medinėmis sienomis ir betoniniu perdenginiu. Forte buvo įrengti 2 stebėjimo postai, 2 atskiri kazematai 57 mm pabūklams, 2 šuliniai. Taip pat buvo statomas didelis šaldytuvas, kuriame turėjo tilpti apie 500 tūkst. mėsos davinių (900 tūkst. pūdų mėsos ir 2 mln. konservų dėžučių). Prie jo buvo baigiamas įrengti didelio pajėgumo artezinis šulinys (1200 kibirų per val.). Darbai intensyviai vyko ir žiemos sezonu, pastatant ant statybos aikštelių apšildomas daržines ir pan. Darbai nutrūko tik 1915 m. vasarą, priartėjus kaizerinėms pajėgoms.

Dabartinė būklė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Objektas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, bet vietovė informacinėmis rodyklėmis nepažymėta. Deramai tvarkoma tik supančio parko ir gretimų buvusių Rožių kapinaičių aplinka. Forto teritorija iš visų pusių stipriai urbanizuota – ją supa privačių namų kvartalai. Išlikę autentiško reljefo fragmentai. Forto kareivinių ir pavienių slėptuvių liekanų betoniniai fragmentai neprižiūrėti, smarkiai užteršti, užaugę krūmais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka