Dmitrijus Bubrichas

From Vikipedija
Jump to navigation Jump to search
Dmitrijus Bubrichas
Dmitry Bubrich.jpg
Gimė 1890 m. liepos 13 d.
Sankt Peterburgas, dab. Rusija Rusija
Mirė 1949 m. lapkričio 30 d. (59 metai) Leningradas, Rusija Rusija
Veikla kalbininkas
Alma mater Sankt Peterburgo universitetas

Dmitrijus Bubrichas (rus. Дмитрий Владимирович Бубрих, 1890 m. liepos 13 d. Sankt Peterburge1949 m. lapkričio 30 d. tuometiniame Leningrade) – Rusijos kalbininkas, profesorius (1925), mokslų daktaras (1937), TSRS mokslų akademijos narys korespondentas (1946), vienas iš finougristikos kūrėjų TSRS. Parašė darbų apie rusų kalbą, slavų ir finougrų kalbas, Baltijos finų tautų folklorą, lyginamąją istorinę kalbotyrą. Pasižymėjo aktyvia pedagogine ir mokslo organizuojamąja veikla.

Biografija[edit | edit source]

Gimė Sankt Peterburge vidurinių mokyklų rusų kalbos ir literatūros mokytojo Vladimiro Bubricho šeimoje.

1909 m. auksiniu medalius baigė Rygos imperatoriaus Nikoljaus I gimnaziją ir įstojo į Sankt Peterburgo universiteto istorinės filologijos fakulteto slavų-rusų kalbų skyrių, jį baigė 1913 m. ir gavo I laipsnio diplomą.[1] 1911 m. už dalyvavimą studentų neramumuose buvo suimtas ir išsiųstas iš Sankt Peterburgo. Vadovaujamas A. Šachmatovo, specializavosi kaip slavistas, XX a. 3-ajame dešimtmetyje, A. Šachmatovo patartas, ėmė tirti finougrų kalbas.

Po Spalio revoliucijos (1917) dėstė Maskvos ir Sankt Peterburgo aukštosiose mokyklose. 1920-1922 m. dėstė Petrogrado valstybiniame pedagoginiame A. Gerceno universitete, buvo profesorius (1921). Nuo 1922 m. dėstė Sankt Peterburgo valstybiniame universitete, nuo 1925 m. beveik iki gyvenimo pabaigos buvo Leningrado universiteto finougristikos katedros vadovas. Ugrofinų kalbų katedros etnologijos fakulteto profesorius (1927–1929).[2]

1934–1949 m. Maro kalbos ir mąstymo institute vadovavo finougristikos skyriui. Filologijos mokslų daktaras (1937).

1932–1933 m. NKVD ruošėsi jį suimti kaip „suomių nacionalistą“, tačiau areštas buvo atšauktas.

Nuo 1937 m. – Karelijos valstybinio pedagogikos instituto Karelų kalbos ir literatūros katedros vedėjas.

1938 m. vasarį, kaip dauguma ugrofinistų, buvo suimtas už „antitarybinę nacionalistinę veiklą“, tačiau kitais metais išteisintas ir paleistas.

II pasaulinio karo metais dirbo Petrozavodsko valstybiniame universitete, evakuacijos metu – Syktyvkare.

1947–1949 m. – Karelų ir suomių istorijos, kalbos ir literatūros instituto Petrozavodske direktorius.

1948–1949 m., vykstant kovos su kosmopolitizmu kampanijai, maristų, vadovaujamų F. Filino ir dalyvaujant kai kuriems buvusiems mokiniams, taip pat ir V. Alatyrevui, vėl ideologiškai buvo apkaltintas „buržuazine kontabanda“.

Mirė nuo infarkto Leningrado valstybiniame universitete bedėstydamas paskaitą apie marių kalbą.

Darbai[edit | edit source]

  • Севернокашубская система ударения (1924)
  • Карелы и карельский язык (1932)
  • Грамматика карельского языка (1937)
  • Эрзя-мордовская грамматика-минимум (1947)
  • Историческая фонетика удмуртского языка (сравнительно с коми языком) (1948)
  • Историческая фонетика финского-суоми языка (1948)
  • Грамматика литературного коми языка(1949)
  • Историческая грамматика эрзянского языка (1953)
  • Историческая морфология финского языка (1955)
  • Диалектологический атлас карельского языка (1997)

Išnašos[edit | edit source]

  1. Бурлыкина М. И. Ученый-энциклопедист А. С. Сидоров: жизнь и творчество. — Сыктывкар, 2007. — С. 204.
  2. Летопись Московского университета