Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Priverčiamojo darbo stovyklos administracijos pastatas
Priverčiamojo darbo stovyklos kalėjimo liekanos
Skulptūra „Politiniai kaliniai“. Skulptorius Antanas Dimžlys.
Priverčiamojo darbo stovyklos kalėjimo zonos vaizdas iš šiaurės vakarų pusės
Priverčiamojo darbo stovyklos karcerio pastato liekanos

Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla (oficialus pavadinimas – Dimitravo priverčiamojo darbo įstaiga) – priverčiamojo darbo stovykla, Kauno kalėjimo filialas netoli Kretingos, Dimitrave, veikusi 1937–1940 m. ir 1941 m. antroje pusėje – 1944 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkurta remiantis 1936 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Priverčiamojo darbo įstaigų įstatymu.[1][2] Vyriausybės nutarimu į priverčiamojo darbo įstaigą uždaryti asmenys naudingiausi visuomenei galėjo būti rinkdami iš laukų akmenis, gamindami iš jų įvairius dirbinius ir ruošinius. Nuo seno akmenų gausumu pasižymėjo šiaurės vakarinė Lietuvos dalis. 1937 m. vasario 18 d. Lietuvos vyriausybė už 80 000 Lt iš Elenos Klotildos Ostrovskos nupirko netoli Kretingos buvusį Dimitravo palivarką su 80 ha žemės.[3] Aplinkui Dimitravą buvo gausu akmenų, pro šalį ėjo geležinkelis ir plentas Kretinga–Skuodas.

Priverčiamojo darbo įstaiga pradėjo veikti 1937 m. rugpjūčio mėn. Jai pritaikyti gyvenamieji ir ūkiniai palivarko statiniai. Akmenų mūro svirne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame galėjo tilpti 200 kalinių. I aukšto bendrose kamerose buvo laikomi kriminaliniai, o mansardoje – politiniai nusikaltėliai. Mansardoje buvo įruoštos kelios vienvietės kameros kalinėms moterims. Vėliau už kalėjimo iškilo 3 mediniai barakai – 1 moterų ir 2 vyrų. Šalia kalėjimo buvęs rūsys pritaikytas karceriui. Kalėjimo zoną juosė gelžbetoninių stulpų ir spygliuotos vielos tvora. Aptvaro kampuose stovėjo sargybos bokšteliai, o nuo kaštonų alėjos pusės priešais kalėjimą buvo įrengti pagrindiniai vartai.

Įstaigos viršininkas ir administracija įsikūrė palivarko administraciniame pastate, o prižiūrėtojai – akmenų mūro kumetyne įrengtame bendrabutyje. Kitame, mediniame kumetyne įrengta ambulatorija, o senajame kalvės pastate buvo atnaujinta kalvė ir įrengta pirtis.

Pagal įstatymą, vidaus reikalų ministras, karo komendantai ir apskričių viršininkai be teismo administracine tvarka į Dimitravą priverčiamiesiems darbams siuntė politinės policijos atrinktus valstybės saugumui ir viešajai tvarkai pavojingus asmenis (politinius ir kriminalinius nusikaltėlius),[4] kurių kaltei pagrįsti trūko įrodymų. Ten jie galėjo būti laikomi iki vienerių metų, o už blogą elgesį ir priverčiamojo darbo įstaigos taisyklių ir tvarkos nesilaikymą kalėjimo administracija bausmę savo nuožiūra galėjo prailginti dar iki 1–1,5 metų.

Atvežtus kalinius pasitikdavo įstaigos administracija. Gydytojui patikrinus sveikatą, kaliniai buvo supažindinami su stovyklos taisyklėmis ir tvarka, išskirstomi į barakus ir kameras. 1938 m. pradžioje čia kalėjo 46 vyrai (26 kriminaliniai ir 20 politinių) ir 6 politinės kalinės. 1938 m. balandžio mėn. buvo 72, gegužės mėn. – 91, 1939 m. rugsėjo mėn. – 149, gruodžio mėn. – 209 kaliniai.[5] Dauguma jų – komunistai, taip pat asmenys, kuo nors pavojingi autoritariniam režimui.

Priverčiamasis darbas – tašyti akmenis. Kaliniai apylinkės laukuose rinko akmenis, kuriuos sandėliavo ir skaldė buvusiame tvartų pastate įrengtose dirbtuvėse-sandėlyje ir kieme įruoštoje darbų aikštelėje. Jie gamino akmenų trinkeles kelių statybai, akmeninius stulpelius kelkraščiams žymėti, akmens skaldą, ruošinius memorialinėms lentoms, paminklams ir pan. Produkciją gabeno į greta buvusią Tūbausių geležinkelio stotelę, iš kurios akmens dirbiniai buvo vežami prieškario Lietuvos plentams ir miestų gatvėms grįsti.

Įstaiga turėjo pati išsilaikyti: jai priklausančioje žemėje kaliniai augino javus ir daržoves, o ūkiniuose pastatuose maistui laikė karves ir kiaules.

Prasidėjus sovietų okupacijai, naujoji valdžia 1940 m. birželio 18 d. paleido 60 politinių kalinių, o vėliau – dar 15 kriminaliniai nusikaltėlių. Stovyklą uždarius, jos pastatus užėmė sovietų karinis dalinys.

Nacių okupacinė administracija atnaujino priverčiamojo darbo įstaigą, pavadindama ją „Zwangsarbeitslager“. Pirmiausia joje buvo uždaryti Kretingos apskrityje sulaikyti sovietų valdžios aktyvistai, tarnautojai ir rėmėjai. 1941 m. liepos mėn. pabaigoje atvaryta per 500 Skuodo žydų bendruomenės moterų ir vaikų. Rugpjūčio 15–16 d. 385 moterys, 31 vaikas ir 94 paaugliai nužudyti Joskaudų miške,[6] o apie 40 merginų, paliktų stovykloje pagalbiniams ūkio darbams, 1941 m. rugsėjo mėn. pabaigoje sušaudytos Balto kalno miške prie Darbėnų.[7] Žydų vietas 1941 m. rudenį užėmė apie 300 Kretingos apskrityje likusių sovietų karininkų žmonų su vaikais. Didžiąją jų dalį netrukus vokiečiai išvežė priverstiniams darbams į Vokietiją, o kitas išdalino vietos ūkininkams. Nemažą stovyklos kontingento dalį sudarė Kretingos ir aplinkinių apskričių ūkininkai, nesugebėję arba atsisakę atlikti okupacinės valdžios nustatytas žemės ūkio prievoles. 1943 m. buvo apie 300, o 1944 m. – 500 kalinių. Jie dirbo prie Tūbausių bažnyčios, Kretingos geležinkelio depo ir įvairių karinių įtvirtinimų statybos, krovė vagonus Kretingos geležinkelio stotyje.[8]

Artėjant sovietų kariuomenei, 1944 m. liepos 9 d. stovykloje kilo maištas, kurio metu pabėgo visi 500 kalinių. Vokiečiams pavyko sugauti ir grąžinti apie 60 kalinių, kurių gretas iki 1944 m. rudens papildė 40 naujai įkalintų asmenų. Vokiečiams traukiantis, 1944 m. spalio 8 d. kaliniai, padedami prižiūrėtojų, sukilo, išvaikė negausią stovyklos administraciją ir išsivadavo.[9]

1944 m. gruodžio 15 d. sovietų karinė vadovybė surengė priverčiamojo darbo stovyklos apžiūrą. Jos metu nustatyta, kad kaliniai buvo laikomi 5 pastatuose. Vakarinėje kalinimo zonos dalyje stovėjo 3 mediniai, vienaukščiai, stačiakampio plano, 36 x 14 m dydžio barakai grotuotais langais. Juose buvę įrengti 106 triaukščiai gultai, talpinantys iki 324 žmonių. Rytinėje dalyje stovėjo dar du pastatai – mūrinis kalėjimas ir moterų barakas, talpinę apie 700–800 kalinių. Stovyklos teritorijos šiaurės rytiniame pakraštyje buvo aptiktos kelios kapų duobės su žmonių palaikais (komisija žuvusiųjų neskaičiavo ir mirties priežasties nenustatinėjo), dalį kurių išsivežė žuvusiųjų artimieji.[10] Vėliau paskelbta, kad buvusioje „koncentracijos stovykloje 1941–1944 m. nužudyta 1770 žmonių“.[11]

1944 m. pabaigoje Dimitrave įsikūrė sovietų karinė stovykla, ruošusi frontui seržantus, vykdžius šauktinių apmokymus. Karui pasibaigus, stovyklos teritorija perduota Kretingos valstybiniam ūkiui, o po 1949 m. joje įsikūrė Vienybės (vėliau – K. Poželos) kolūkis.

1964 m. spalio 10 d. buvo atidarytas Kretingos kraštotyros muziejaus filialas (veikė iki 1995 m. rugsėjo mėn.), o kalinių laidojimo vietoje atidengtas paminklinis akmuo žuvusiems atminti.[12] 1974 m. spalio 10 d. priešais kalėjimo pastatą atidengta Antano Dimžlio skulptūra „Politiniai kaliniai“, o stovyklos darbo zonoje – Vytauto Lukošiūno skulptūrinė grupė „Varpas“.[13]

Stovyklos viršininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jonas Eigelis
  • Aleksas Kondrackis
  • Edmundas Tyras (laikinasis viršininkas; nuo 1941 m. rugpjūčio 3 d.)

Kaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Seimas priėmė priverčiamojo darbo įstaigų įstatymą. – Lietuvos žinios, 1936 m. lapkričio 11. – P. 7
  2. ↑ Audrius Abromaitis. Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 775 psl.
  3. ↑ Algirdas Berželionis. Kol būsim gyvi (Dokumentinė apybraiža apie Dimitravo koncentracijos stovyklą). – Švyturys, 1964 m. – Nr. 69
  4. ↑ Dobradziejūnas A. Iš Dimitravo priverčiamojo darbo įstaigos veiklos. – Policija, 1940 m. – Nr. 3
  5. ↑ Algirdas Berželionis. Kretingos rajonas. – Vilnius, 1982. – P. 24
  6. ↑ Žydų kalintų Dimitravo stovykloje žudynės. – Holokausto Lietuvoje atlasas. Sudarė Milda Jakulytė-Vasil. – Vilnius, 2011
  7. ↑ Alfredas Rukšėnas. Dėl žydų tautybės gyventojų žudynių Kretingos apskrities Darbėnų ir Kretingos valsčiuose 1941 m. vasarą ir rudenį. Istorinė pažyma. – Vilnius: LGGRTC, 2010. – L. 3
  8. ↑ Danguolė Gedgaudienė. Kretingos kraštotyros muziejaus Dimitravo filialo [istorijos] apžvalga. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 17, b. 2. – L. 2
  9. ↑ Dimitravo priv. darbų stovykla (1940–1944 m.). – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 17, b. 1
  10. ↑ Протокол осмотра места происшествия 15 декабря 1944 года. Įvykių vietos apžiūros protokolas, 1944 m. gruodžio 15 d. – Kretinga, 1974
  11. ↑ Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944 m. Dokumentų rinkinys. Parengė Genovaitė Erslavaitė. – Vilnius, 1973. – D. 2. – P. 395
  12. ↑ Stanionytė O. Kūltūrinio gyvenimo kronika. – Švyturys, 1974 m. spalio 5 d.
  13. ↑ Dimitravo koncentracijos stovyklos muziejus. Sudarė Algirdas Berželionis. – Vilnius: Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, 1971. – P. 2
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Dimitravo_priverčiamojo_darbo_stovykla&oldid=6898447"