Digrių koplyčia

54°50′20.87″ š. pl. 23°47′38.56″ r. ilg. / 54.8391306°š. pl. 23.7940444°r. ilg. / 54.8391306; 23.7940444

Digrių koplyčia

Savivaldybė	Kauno rajonas
Gyvenvietė	Digriai
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta)	XIX a. pr.
Stilius	romantizmas, istorizmas

Digrių koplyčia – mūrinė koplyčia, esanti Digrių kaime, Kauno rajone. Koplyčia stovi 6 km į šiaurės vakarus nuo Garliavos, 1,5 km į pietus nuo Digrių kaimo kapinių, apie 1 km į rytus nuo kelio 1932 Juragiai–Dievogala–Mitkūnai . Ji yra Kauno rajono pažintinio turizmo objektas,^[1] viena iš lankytinų vietų Alšėnų seniūnijoje.^[2]

Digrių kaime yra išlikusieji buvusios Penktadienio (Pėdnyčios) koplyčios fragmentai. Šiuo metu koplyčia stipriai apgriuvusi, neprižiūrima nyksta.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčią XIX a. pr. be leidimo pastatė Fredos dvaro savininkas Juozapas Godlevskis (Garliauskas). Kartu buvo išmūrytas gyvenamasis namas ir kiti kunigo sodybos pastatai. Konsekruota 1861 m.

Ji pagarsėjo 1863 m. sukilimo metu, kai nuo koplyčios iki Aleksoto tilto buvo surengta patriotinė-religinė procesija, pasipriešinimui prieš Rusijos valdymą. Protestuotojai nešė kryžius, vėliavas, altorėlius, jiems vadovavo trys augustinų kunigai. Ant Aleksoto tilto turėjo susitikti su kita procesija iš miesto pusės, bet carinė valdžia neleido procesijoms susitikti, išardydama perkėlos per Nemuną dalį. Su kunigais, vedusiais procesiją, buvo be gailesčio susidorota.

Koplyčioje pamaldas laikydavo iš Garliavos atvykęs kunigas.^[3] XIX a. antroje pusėje prie jos buvo medinė varpinė, įrengti „Kryžiaus keliai“, kurių stotys būdavo apeinamos pirmąjį kiekvieno mėnesio penktadienį. Dėl šios tradicijos koplyčiai prigijo „Pėtnyčių“ vardas.

Paminėta 1865 m. kaip mūrinė, o 1881 m. kad statyta iš plytų, dengta malksnomis, turinti bokštelį, stogas dvišlaitis, dengtas čerpėmis. Okupacijos metais ji buvo sugriauta.

Legenda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1906 m. Jonas Basanavičius, viešėdamas Garliavoje pas vaistininką, knygnešį Kazimierą Aglinską, išgirdo ir užrašė istoriją apie Digrių girios šventąjį uosį. J. Basanavičiaus aprašymas pagrįstas „pasakojimu Lauro Keršio, apie 80 m., čia jau gimusio ir prie [Digrių] koplytėlės užaugusio ir pasenusio sargo“.^[4]

XIX a. pradžioje netoli šios vietos gyvenęs daržininkas, grafo J. Garliausko girių sargas, lietuvis Pileckis. Tuomet šiame drėgnais raistais turtingame krašte žmonės vasaromis dažnai sirgo drugiu, nuo kurio vaistų nežinota. Apsirgęs ir miško sargas. Besirguliuodamas jis sykį atsigulęs girioje ant kalvelės ir užmigęs. Netoli augęs ypatingos išvaizdos uosis, išaugęs iš dviejų kamienų ir aukščiau į vieną suaugęs taip, kad apačioje tarp kamienų buvęs tarpas, per kurį galėjo pralįsti žmogus. Pileckiui prisisapnavę, kad jeigu jis perlįstų per tą uosyje tarpą, tai jis pasveiktų. (Pagal kitą versiją, Pileckiui prisisapnavę, kad jis girioje susirastų dvilypį uosį, kuris esąs stebuklingas ir per jį perlįstų). Taip jis ir padaręs, o po vienos kitos dienos pasveikęs. Jis aprišęs ant medžio savo juostą ir žievėje iškirtęs kirviu kryžiuką. Apie Pileckio stebuklingą pasveikimą plačiai pasklido gandas. Žmonės, drugiu sergantieji, pradėję pas uosį lankytis ir daugiausiai pasveikdavę. Ligoniai plūdo net nuo Prūsų sienos, iš Užnemunės, nešė aukas nuo visokių ligų. Toms aukoms dėti Pileckis padėjęs prie medžio bliūdelį pinigams mesti, ant kamieno parišęs krepšį dėti kiaušiniams, vilnoms, linams ir kt. Visas aukas pradžioje ėmęs sau Pileckis ir patogiai gyvenęs. Vėliau pradėjęs imti kunigas Keturakis, Garliavos klebonas. Jis prikalęs prie medžio kryžių, o vėliau įkėlęs šv. Marijos stovylėlę. Sužinojęs apie stebuklingąjį medį ir byrančias aukas, grafas Juozapas Godlevskis jas nukreipęs koplytėlės statymui. Kunigas Keturakis, nesutardamas su Godlevskiu, ėmęs žmones grasyti, kad tai ne stebuklingas medis, kad esąs griekas ten aukas nešti. Žmonės vis tiek plūdę, o 1837 m. Godlevskis čia, per du žingsnius nuo medžio, pastatė mūrinę koplyčią. Šalia iškasė ir nedidelę kūdrą. Žmonės ėmę tuojau vartoti ir jos vandenį: praustis, mazgotis nesveikas akis, gabentis namo sau ir kitiems. Be to, šalia koplyčios Godlevskis dar pastatęs ir mažą „karčemėlę“, kur pardavinėta ir degtinė. Neilgai trukus šventasis medis nudžiuvo, nes statant prie jo koplyčią buvo nukirsta ne viena jo šaknis. 1858 m. pašventinus koplyčią ir nukirtus iš šaknų nudžiuvusį medį, nuo šito laiko stebuklai tarytum dingte dingę, nes lietuviai, išgirdę uosio nebesant, perstoję čia lankytis ir aukas nešti. Jokios naudos šiai vietai nebenešė nei koplyčios šventumas, nei įvairiose aptvertosios girios vietose išstatytos stacijos Kristaus kančių išreiškimui.

Pasipelnymo troškimas, galiausiai sunaikinęs net patį uosį, Garliausko ir kunigų nesutarimai dėl šventojo medžio lėmė tai, kad griūvanti koplyčia yra be šeimininko ir dabar.^[4]

Statusas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia yra Vilkaviškio vyskupijos teritorijoje. 2017 m. duomenimis, koplyčia iš esmės neturėjo šeimininko, nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Vyskupija atsisakė Kauno rajono savivaldybės siūlymo perimti šiuos maldos namus, nors oficialiais dokumentais šios pozicijos nėra išreiškusi. Pasak vyskupijos kurijos kanclerio Lino Baltrušaičio, svarstymų dėl šios koplyčios ateities būta. Tačiau įvertinus jos būklę bei praktinio panaudojimo galimybes, apsispręsta, jog toks objektas vyskupijai nereikalingas.^[5]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia bebokštė, vienanavė, stačiakampio plano, su tiesia apside ir maža, prie šiaurinio kampo prišlieta zakristija. Zakristija ir atikas veikiausiai buvo pristatyti prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Koplyčia pastatyta romantizmo, rekonstruota istorizmo laikotarpiais, todėl turi jų bruožų.