Antroji fitna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Antroji fitna – antrasis pilietinis karas arabų kalifate, vykęs 680692 m.

Antrosios fitnos pradžia galima laikyti 680 m., kai mirus Damasko kalifui Muavijai I jo sūnaus Jazido I kalifu nepripažino įtakingi Mekos ir Medinos veikėjai. Jie laikėsi principo, kad kalifas turi būti renkamas. Kita grupė nepatenkintųjų manė, kad kalifo postas turi pereiti kalifo Ali įpėdiniui ir Mahometo palikuoniui, nes taip esą Muavija I buvo sutaręs su Ali sūnumi Hasanu. Hasanui mirus ši teisė esą perėjo kitam Ali sūnui Huseinui. Į Kufą išžygiavęs Huseinas ibn Ali žuvo Kerbelos mūšyje nuo Jazido I kariuomenės. Kita Antrosios fitnos pradžios data galima laikyti 683 m., kai prieš Jazidą I atvirai sukilo Mekos ir Medinos miestai. Jazidas I pasiuntė kariuomenę iš Sirijos miestams numalšinti. Medina buvo užimta, po to apgulta Meka. Apgulties metu atėjo žinia apie Jazido I mirtį ir sirų kariuomenė atsitraukė. Trečia versija, Antroji fitna prasidėjo 683 ar 684 m. mirus trumpai valdžiusiam ir įpėdinio nepaskyrusiam Jazido I sūnui Muavijai II.

Mekoje kalifu pasiskelbė Abdula ibn al Zubairas. Jo valdžią pripažino beveik visas arabų kalifatas, įskaitant kaisitus Sirijoje. Tačiau jis pats niekuomet neišvyko iš Mekos. Jis pasikliovė savo rėmėjais per atstumą ir neįvertino Omejadų įtakos Sirijoje. Vietos valdytojai veikė jo vardu, bet realiai vykdė savo politiką. Basroje valdė jo brolis Mosabas ibn Zubairas. 684 m. Marvanas I su kalbitų pagalba sumušė kaisitus Sirijoje ir 685 m. susigrąžino Egipto valdžią Omejadams. 684 m. Arabijoje sukilo charidžitai, vadovaujami Nadždeho ibn Amiro. Juos rėmė kaimiškų vietovių gyventojai, visų pirma Džaziroje. Jie po to užvaldė visą Vakarų Arabiją ir Jemeną. Kita charidžitų grupė veikė Irane ir Irake. Charidžitai neužvaldė nei vieno įgulos miesto ir palaipsniui buvo sumušti tiek Al Zubairo šalininkų, tiek Damasko kalifų pajėgų.

Huseino ibn Ali mirties sukrėsti Alidų šalininkai (Šija, šiitai) 685 m. sukilo Kufoje, vadovaujami Muchtaro ibn Abi Obaido Takafio, kuris imamu ir kalifu paskelbė Ali sūnų Mohamedą ibn al Hanafiją (pastarasis kovose nedalyvavo). Iš pradžių jiems sekėsi. Muchtaro pajėgos, vadovaujamos Ibrahimo ibn Maliko, nugalėjo Damasko kalifo Abdulmaliko pajėgas prie Mosulo. Mūšyje žuvo Abdulmaliko generolas Ubaidula ibn Zijadas, laikytas atsakingu už Huseino ibn Ali mirtį, kas palaikyta Dievo ženklu. Tačiau Muchtaras represijomis ir savo religiniu vienašališkumu nuteikė daug kufiečių prieš save, kurių dalis pabėgo į Basrą prašyti Mosabo ibn Zubairo paramos. 687 m. Mosabo pajėgos sumušė Muchtaro pajėgas, jis pats žuvo apsuptas savo rūmuose Kufoje. Tuo tarpu Sirijoje musulmonai susivienijo greičiau nei Irake. 691 m. kalifo Abdulmaliko kariuomenė sumušė Mosabo ibn Zubairo pajėgas, pastarasis žuvo. 692 m. Abdulmaliko kariuomenė apgulė ir užėmė Meką. Abdula ibn al Zubairas žuvo ir jo mirtis laikoma Antrosios fitnos pabaiga.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001
  • Marshall Hodgson. The Venture of Islam, Vol. 1; the Classical Age of Islam, 1974, p. 220-223