Bronius Tvarkūnas
| Bronius Tvarkūnas | |
|---|---|
| |
| B. Tvarkūnas 2020 m. pavasarį | |
| Gimė | 1933 m. rugsėjo 30 d. Žemaitkiemio vls., Brazgiai (dab. Anykščių raj.) |
| Tėvas | Karolis Tvarkūnas |
| Motina | Marijona Druskytė-Tvarkūnienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Laima Ona Vilytė-Tvarkūnienė |
| Vaikai | Valentinas, Jolita |
| Veikla | kraštotyrininkas, medžio drožėjas |
| Sritis | kraštotyra, tautodailė |
 Vikiteka |
Bronius Tvarkūnas |
Bronius Tvarkūnas (g. 1933 m. rugsėjo 30 d. Žemaitkiemio vls., Brazgių k.) – Lietuvos tautodailininkas, medžio drožėjas, kryždirbys, sukūręs keliolika monumentalių kryžių, dešimtis mažesnių kryžių ir bareljefų, kraštotyrininkas, fotometraštininkas. Gyvena Meldučiuose prie Debeikių (Anykščių raj.).
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
B. Tvarkūno tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, tėvas užsidirbo gyvendamas Amerikoje. Buvo vienas iš aštuonių šeimoje augusių brolių ir seserų. 1942–1946 m. mokėsi Brazgių pradžios mokykloje. 1946 m. pradėjo mokytis Balninkų progimnazijoje, tačiau mirus tėvui šeima liko be maitintojo, todėl grįžo padėti motinai šeimos ūkyje.
1951 m. spalio 2 d. B. Tvarkūnas kartu su gausia šeima buvo ištremtas į Ulazų kaimą Novosiolovo rajone (Krasnojarsko kr., Rusija). Gyvendamas kolūkyje, jis prižiūrėjo gyvulius, 1952–1953 m. dirbo traktorininku ir kombainininku. 1953–1957 m. dirbo kino mechaniku, dalyvavo koncertinėje agitbrigadoje, su kuria keliavo po Krasnojarsko kraštą. 1957 m. pradžioje Tvarkūnų šeima buvo paleista iš tremties, Lietuvoje apsigyveno Pageležiuose (Ukmergės raj.). B. Tvarkūnas buvo įsidarbinęs Plačiavos durpyne, tačiau tais pačiais 1957 m. jis savo noru išvyko atgal į Novosiolovą Krasnojarsko krašte, kur iki 1959 m. dirbo pamėgtą kino mechaniko darbą. Parvykęs į Lietuvą, 1959–1964 m. jis vėl gyveno Pageležiuose, dirbo durpyne. 1964 m. persikėlė gyventi į Meldučių kaimą (Anykščių raj.), kur dirbo kolūkio elektromonteriu, dujininku. Ten gyvena savo sodyboje iki šiol, turi įsirengęs muziejinę ekspoziciją.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dar gyvendamas tremtyje, B. Tvarkūnas įsigijo paprasčiausią fotoaparatą „Smena“. Įgavęs vietinės valdžios pasitikėjimą išmoko fotografuoti bei filmuoti. Jis įamžino tremtinių gyvenimo akimirkas, darė tremtiniams dokumentų nuotraukas. Lietuvoje galėjo įsigyti naujesnių fotoaparatų, su kuriais sukūrė nuotraukų privatiems albumams, dokumentams, taip pat darė jas stendams, parodoms, kūrė Debeikių krašto vaizdo metraščius, parengė išnykusių kaimų istorijas. Sodybos muziejinėje ekspozicijoje pateiktas kelių dešimtmečių fotografijų archyvas, sukauptas mėgėjiškų vaizdo įrašų 8 mm ir 16 mm kino juostose rinkinys. Debeikių miestelyje įkurtas B. Tvarkūno etnografijos muziejus.
Tremties išgyvenimus bei savo šeimos istoriją aprašė knygoje „Į Sibiro tremtį: 1951–1958“ (išleista keliais egzemplioriais, 2006). Į knygą „Tėviškės ilgesys“ (2008) sudėjo gimtojo Brazgių kaimo istoriją. Jo tremties prisiminimai „Iš tremties į sunaikintą tėviškę“ publikuoti politinių kalinių ir tremtinių prisiminimų rinkinyje „Gyvoji atmintis“ (2010).
Nuo 1988 m. B. Tvarkūnas yra tautodailininkas medžio drožėjas, kryžių meistras. Jo išskobti kryžiai pastatyti Anykščių rajone ant literatės Janinos Cibienės kapo Peslių kapinėse, partizanų žūties vietoje I Žioguose (2001), taip pat Rundžiuose, Jackagalyje, Paandrioniškyje (2003), Margavonėse (2003), Kalveliuose (2004), Voversyse (2005), Šlavėnuose (2005), Trakiniuose (2006). Jo sukurti kryžiai stovi Žemaitkiemio (Ukmergės raj.) ir Burbiškio bažnyčių šventoriuose, Adomynėje (Kupiškio raj.), prie Žemaitkiemio Šv. Jono tilto (2007). Jis pagamino altorius restauruotoms Papšių ir Čekonių koplyčioms, Svėdasų senelių globos namų koplyčiai, restauravo Čekonių kapinių vartus.
Laisvalaikiu renka ir eksponuoja senienas, drožinėja suvenyrus, kuria pastatų modelius (sodybos, bažnyčios), piešia. Daug metų atidavė saviveiklai – buvo aktyvus šokėjas, muzikantas ir dainininkas.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvos kino mėgėjų draugijos diplomas (1974)
- Debeikiečių bendrijos Garbės nario vardas (2011)
- Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklas (2018)
- Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos medalis „Už nuopelnus Lietuvai“ (2018)