Oršos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Boristheno mūšis)
Peršokti į: navigacija, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Oršos mūšis
Priklauso: LDK-Maskvos karas (1512–1522)
Oršos mūšis (paveikslas, XVI amžius)
Oršos mūšis
Data Rugsėjo 8, 1514
Vieta Orša, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, dabar Baltarusija
Rezultatas LDK pergalė
Kariaujančios pusės
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos Karalystė Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Vadovai ir kariniai vadai
Konstantinas Ostrogiškis Ivanas Čeliadninas
Pajėgos
30,000 karių
300 patrankų
80,000 karių (ginčytina)
140 iki 300 patrankų
Nuostoliai
Apie 500 nukautų (ginčytina) 30,000 nukautų, 3,000 belaisvių (1500 iš jų manytina bajorai) (ginčytina)
Medalis „Oršos mūšiui – 500 metų. (1514–2014)“. Autorė: dailininkė Lina Kalinauskaitė

Oršos mūšis – mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d., tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenių, netoli Oršos (dabartinė Baltarusija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, vadovaujama etmono Konstantino Ostrogiškio, sumušė Ivano Čeliadnino vadovaujamą Maskvos kariuomenę.

Manoma, kad LDK ir jos samdinių (lenkų, vokiečių) kariuomenė galėjo siekti iki 30 tūkstančių. Dėl maskvėnų kariuomenės dydžio nesutariama, spėjama kad ji galėjo siekti iki 80 tūkstančių. Lietuvių kariuomenei pavyko užimti maskvėnų stovyklą ir paimti daug belaisvių. Nepaisant taktinės pergalės strateginė mūšio reikšmė buvo nedidelė, nes lietuvių ir lenkų karo žygio tikslas - atsikovoti prieš mėnesį Maskvos užimtą Smolenską - nebuvo pasiektas. Po šio mūšio imperatorius Maksimilijonas I vienašališkai nutraukė prieš Lenkiją sudarytą sąjungą su Maskva.

Mūšio priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos kuris laikas tęsėsi varžymasis, kuris pasireiškė daugybe nuo XV a. pabaigos vykusių konfliktų. Abi valstybės siekė valdyti rusiškąsias žemes. Lietuva siekė išlaikyti XIII-XV a. prisijungtas rusų kunigaikštystes, o Maskva savo tikslu paskelbė "rusų žemių rinkimą".[1]

XVI a. pradžioje sustiprėjusi Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė ieškoti pretekstų užpulti LDK, teigdama, kad joje vyksta tariamas stačiatikių diskriminavimas ir prievartinis katalikybės diegimas. Per tris XVI a. pradžios karus iš Aukso Ordos priklausomybės išsivadavusi Maksva pasirodė pranašesnė. Po 1503 m. pralaimėjimo Vedrošos mūšyje Lietuva faktiškai prarado trečdalį savo teritorijos. Stačiatikių didikai rytinėje Dnepro pusėje ėmė perbėginėti į Maskvos pusę ir prisiekinėti ištikimybę Maskvos didžiajam kunigaikščiui.[2]

1512-1522 m. karo pradžia ir susidūrimai prieš mūšį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1512 m. pabaigoje prasidėjo naujas LDK-Maskvos karas. Karo dingstimi tapo Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elenos, kuri buvo Vasilijaus III sesuo ir laikyta Lietuvos stačiatikių globėja, suėmimas Vilniuje. Viena iš priežasčių buvo nauja Lietuvos ir Krymo chanato sutartis, pagal kurią Lietuva įsipareigojo mokėti Krymui už antpuolius prieš Maskvą.[3]

Prieš šimtą metų Vytauto užimta Smolensko tvirtovė buvo svarbiausias Jogailaičių forpostas rytuose. Smolenskas atlaikė pirmąją apgultį karo pradžioje 1512 m. ir 1513 m. apgultį, kuri nutraukta rudenį dėl blogų oro sąlygų[4] 1514 m. Vasilijus III prieš Smolenską nusiuntė 42 000 karių kariuomenę[5], turėjusią iki 300 patrankų,[6] kuriai vadovavo Mykolas Glinskis ir Danielius Ščenja.

1514 m. kovo 17 d.[7] maskvėnai apgulė miestą, o Smolensko apylinkes sudegino Naugardo valdytojo Vasilijaus Šuiskio ir Vasilijaus Morozovo vadovaujami būriai. Didysis kunigaikštis Vasilijus asmeniškai atvyko prie Smolensko liepos mėn. ir 29 d.[8] nurodė apšaudyti jį savo artilerija. Liepos 30 d., padedant išdavikui garnizono vadui Jurijui Solohubui[9], maskvėnai užėmė Smolenską.[10] Kunigaikštis Glinskis, buvęs Lietuvos ir Lenkijos valdovo pavaldinys, tebeturintis gerus kontaktus Lietuvoje, įkalbėjo Solohubą kapituliuoti. Karinės ir diplomatinės sėkmės prie Smolensko atveju Maskvos didysis kunigaikštis Glinskiui pažadėjo jam leisti valdyti miestą ir apylinkes su paveldėjimo teise.[11][12] Kitą dieną didysis kunigaikštis iškilmingai įžengė į miestą, vietiniai kilmingieji buvo išsiųsti į Maskvos valstybės vidinius rajonus, o jų žemės aplink Smolenską atiteko Maskvos kilmingiesiems.[13]

Kilo būtinybė sustabdyti rusų kariuomenę, besiveržiančią į Lietuvos gilumą. 15 tūkstančių karių LDK kariuomenė, papildyta 14 tūkstančių Lenkijoje pasamdytų raitelių ir 3 tūkst. samdytų pėstininkų, išžygiavo iš Vilniaus link Maskvos.

1514 m. rugpjūčio mėn. įvyko Ostrogiškio ir Čeliadnino vadovaujamų kariuomenių dalinių pirmieji susidūrimai.

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pergrupuotos kariuomenės lemiamame mūšyje susidūrė rugsėjo 8 d. rytą. Čeliadninas laukė kol pusė LDK kariuomenės persikėlė per Dnieprą ir neskubėjo atakuoti, motyvuodamas, kad „tegul visa kariuomenė persikelia, nes bus lengviau ją sumušti, o tada galima bus ir visą Lietuvą užimti“. Rugsėjo 8 d. rytą visa K. Ostrogiškio kariuomenė atsidūrė priešais Maskvos kariuomenę. Maskvėnai keletą kartų pabandė prasiveržti pro lietuvių gretas, bet buvo atmušti. Manoma, kad lietuvių kavalerija panaudojo apgaulingo manevro taktiką ir įviliojo dalį rusų kariuomenės į paruoštus artilerijos spąstus. Tuo pasinaudoję lenkų daliniai puolė likusią rusų kariuomenę, kuri lenkų ataką atrėmė. Iki vidurdienio abi pusės be didesnės sėkmės keitėsi atakomis. Maskvos kariuomenės vadovybė nusprendė pasinaudoti kiekybine persvara ir pasiuntė dalį karių iš užnugario apeiti LDK pajėgas. K. Ostrogiškis laiku suprato šį manevrą ir atmušė ataką, o netrukus įsakė pulti Maskvos raitelius. Maskvos kariuomenė šią ataką irgi atrėmė. Tuomet K. Ostrogiškis įsakė LDK raiteliams trauktis, o maskvėnai ėmė persekioti besitraukiančias LDK pajėgas. Tačiau lietuvių raiteliai, prijoję mišką staiga pakeitė jojimo kryptį: abu sparanai pasuko į šonus, centras prasiskyrė ir Maskvos kariuomenė atsidūrė priešais miško pakraštyje pastatytą lietuvių artileriją bei lankininkus. LDK daliniai apsupo maskvėnų flangus. Likę Čeliadnino vadovaujamos kariuomenės likučiai supanikavo ir pradėjo panišką atsitraukimą. Netrukus į LDK kariuomenės nelaisvę buvo paimtas pats Čeliadninas su kitais aukštais vadais. Manoma, kad karo belaisvių galėjo būti keli tūkstančiai, o Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III atsisakė juos išpirkti. Tikslus žuvusiujų skaičius nėra žinomas, tačiau to meto pačių rusų metraščiuose yra rašoma, kad „maskvėnų nuostoliai buvo siaubingi“.

Po mūšio[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitą dieną po mūšio K. Ostrogiškis su 6 tūkstančiais pėstininkų ir lengvąja artilerija išžygiavo atsiimti Smolensko. Sunkiosios artilerijos dėl blogo oro nebuvo galima patempti. Be sunkiųjų pabūklų, trūkstant karių miesto paimti nepavyko ir gruodžio 3 d. K. Ostrogiškis grįžo į Vilnių.

Mūšio pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors apie LDK ir jos sąjunginių pergalę buvo plačiai paskelbta Europoje, daugelis rusų belaisvių buvo nuvežti parodyti į Budą – tuometinės Vengrijos sostinę, kad pasaulis pamatytų, kad kol ruošiamasi karui su Osmanų imperija, rytuose iškilo naujas, klastingas priešas. Pergalė Oršos mūšyje nebuvo išnaudota iki galo, nes Smolenskas liko Maskvai ir buvo atsiimtas tik 1611 m. Oršos mūšis sužlugė karinį aljansą prieš Lietuvą ir Lenkiją. Oršos mūšis į pasaulio istoriją įėjo kaip vienas pirmųjų klasikinės artilerijos pasalos pavyzdžių.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminti mūšį Ukrainoje išleistas pašto ženklas. 2014 m. Lietuvoje paskelbti „Oršos mūšio“ metais. Lietuvos Banke nukalta proginė moneta, skirta Oršos mūšio 500 metų sukakčiai. Rakatanskuose pastatytas monumentas skirtas Oršos mūšio atminimui.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Peter Nitsche, Eckhard Hübner: Zwischen Christianisierung und Europäisierung, Stuttgart 1998, S. 91
  2. В.В. Каргалов: Конец ордынского ига. М.: Наука, 1980
  3. Nikolai Karamsin: Geschichte des russischen Staates, Band 7, Kapitel 11
  4. Philipp Carl Strahl, Ernst Herrmann: Geschichte des russischen Staates, Ausg. 3, 1832, P. 18
  5. Кром М. М. О численности русского войска в первой половине XVIв. // Российское государство в XIV – XVII вв.: Сборник статей, посвященный 75-летию со дня рождения Ю.Г. Алексеева. — СПб.: 2002. — С. 77.
  6. Pasak Stryjkowski, Maciej: Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiéj Rusi, Bd. 2, P. 377; Jerzy Samuel Bandtkie: Dzieje narodu polskiego, P. 91
  7. Allgemeine Welthistorie von August Ludwig Schlözer, Bd. 50, 1785, P. 232: 17. März 1514
  8. Philipp Strahl, Ernst Herrmann: Geschichte des russischen Staates, P. 19
  9. Jerzy Hrycyk, Józef Buszko, Walter Leitsch, Stanisław Dzida: Österreich Polen, P. 35, 1996; Sigmund von Herberstein, Wolfram von den Steinen, Paul König, Walter Leitsch: Das alte Russland, P. 185, 1984
  10. Jerzy Samuel Bandtkie: Dzieje narodu polskiego, P. 91; Meyers Konversationslexikon: Glinski, Michael, P. 435; Norman Davies: God's Playground: The origins to 1795, Oxford 2005, P. 114
  11. Allgemeine Welthistorie von August Ludwig Schlözer, Bd. 50, 1785, P. 233; po Smolensko užėmimo didysis kunigaikštis Vasilijus nemanė laikytis pažado
  12. Solohubas, iš pradžių priešinosi skubiai kapituliacijai ir miestiečiams žadėjo Lenkijos karaliaus paramą [Allgemeine Welthistorie von August Ludwig Schlözer, Bd. 50, 1785, P. 233]
  13. Pagal Stryjkowski, Maciej: Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiéj Rusi, T. 2, P. 387.