Oršos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Oršos mūšis
Priklauso: LDK-Maskvos karas (1512–1522)
Oršos mūšis (paveikslas, XVI amžius)
Oršos mūšis
Data Rugsėjo 8, 1514
Vieta Orša, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, dabar Baltarusija
Rezultatas LDK pergalė
Kariaujančios pusės
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos Karalystė Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Vadovai ir kariniai vadai
Konstantinas Ostrogiškis Ivanas Čeliadninas
Pajėgos
30,000 karių 80,000 karių (ginčytina)
300 patrankų
Nuostoliai
Apie 500 nukautų (ginčytina) 30,000 nukautų, 3,000 belaisvių (1500 iš jų manytina bajorai) (ginčytina)
Medalis „Oršos mūšiui – 500 metų. (1514–2014)“. Autorė: dailininkė Lina Kalinauskaitė

Oršos mūšis – mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d., tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenių, netoli Oršos.

LDK ir jos kariuomenės samdiniams vadovavo Konstantinas Ostrogiškis, kuris jau buvo pasižymėjęs ankstesniuose mūšiuose. Manoma, kad LDK ir jos samdinių (lenkų, vokiečių) kariuomenė galėjo siekti iki 30 tūkstančių. Maskvos kariuomenei buvo paskirtas vadovauti Ivanas Čeliadninas. Dėl maskvėnų kariuomenės dydžio nesutariama, spėjama kad ji galėjo siekti iki 80 tūkstančių.

Mūšio priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI a. pradžioje sustiprėjusi Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė ieškoti pretekstų užpulti LDK, teigdama, kad joje vyksta tariamas stačiatikių diskriminavimas ir prievartinis katalikybės diegimas. 1512 m. prasidėjo LDK-Maskvos karas, o 1514 m. liepos mėnesį maskvėnai apsupo ir 31 d. užėmė svarbiausią rytinį Lietuvių forpostą Smolenską. Kilo būtinybė sustabdyti rusų kariuomenę, besiveržiančią į Lietuvos gilumą. 15 tūkstančių karių LDK kariuomenė, papildyta 14 tūkstančių Lenkijoje pasamdytų raitelių ir 3 tūkst. samdytų pėstininkų, išžygiavo iš Vilniaus link Maskvos.

1514 m. rugpjūčio mėn. įvyko Ostrogiškio ir Čeliadnino vadovaujamų kariuomenių dalinių pirmieji susidūrimai.

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pergrupuotos kariuomenės lemiamame mūšyje susidūrė rugsėjo 8 d. rytą. Čeliadninas laukė kol pusė LDK kariuomenės persikėlė per Dnieprą ir neskubėjo atakuoti, motyvuodamas, kad „tegul visa kariuomenė persikelia, nes bus lengviau ją sumušti, o tada galima bus ir visą Lietuvą užimti“. Rugsėjo 8 d. rytą visa K. Ostrogiškio kariuomenė atsidūrė priešais Maskvos kariuomenę. Maskvėnai keletą kartų pabandė prasiveržti pro lietuvių gretas, bet buvo atmušti. Manoma, kad lietuvių kavalerija panaudojo apgaulingo manevro taktiką ir įviliojo dalį rusų kariuomenės į paruoštus artilerijos spąstus. Tuo pasinaudoję lenkų daliniai puolė likusią rusų kariuomenę, kuri lenkų ataką atrėmė. Iki vidurdienio abi pusės be didesnės sėkmės keitėsi atakomis. Maskvos kariuomenės vadovybė nusprendė pasinaudoti kiekybine persvara ir pasiuntė dalį karių iš užnugario apeiti LDK pajėgas. K. Ostrogiškis laiku suprato šį manevrą ir atmušė ataką, o netrukus įsakė pulti Maskvos raitelius. Maskvos kariuomenė šią ataką irgi atrėmė. Tuomet K. Ostrogiškis įsakė LDK raiteliams trauktis, o maskvėnai ėmė persekioti besitraukiančias LDK pajėgas. Tačiau lietuvių raiteliai, prijoję mišką staiga pakeitė jojimo kryptį: abu sparanai pasuko į šonus, centras prasiskyrė ir Maskvos kariuomenė atsidūrė priešais miško pakraštyje pastatytą lietuvių artileriją bei lankininkus. LDK daliniai apsupo maskvėnų flangus. Likę Čeliadnino vadovaujamos kariuomenės likučiai supanikavo ir pradėjo panišką atsitraukimą. Netrukus į LDK kariuomenės nelaisvę buvo paimtas pats Čeliadninas su kitais aukštais vadais. Manoma, kad karo belaisvių galėjo būti keli tūkstančiai, o Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III atsisakė juos išpirkti. Tikslus žuvusiujų skaičius nėra žinomas, tačiau to meto pačių rusų metraščiuose yra rašoma, kad „maskvėnų nuostoliai buvo siaubingi“.

Po mūšio[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitą dieną po mūšio K. Ostrogiškis su 6 tūkstančiais pėstininkų ir lengvąja artilerija išžygiavo atsiimti Smolensko. Sunkiosios artilerijos dėl blogo oro nebuvo galima patempti. Be sunkiųjų pabūklų, trūkstant karių miesto paimti nepavyko ir gruodžio 3 d. K. Ostrogiškis grįžo į Vilnių.

Mūšio pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors apie LDK ir jos sąjunginių pergalę buvo plačiai paskelbta Europoje, daugelis rusų belaisvių buvo nuvežti parodyti į Budą – tuometinės Vengrijos sostinę, kad pasaulis pamatytų, kad kol ruošiamasi karui su Osmanų imperija, rytuose iškilo naujas, klastingas priešas. Pergalė Oršos mūšyje nebuvo išnaudota iki galo, nes Smolenskas liko Maskvai ir buvo atsiimtas tik 1611 m. Oršos mūšis sužlugė karinį aljansą prieš Lietuvą ir Lenkiją. Oršos mūšis į pasaulio istoriją įėjo kaip vienas pirmųjų klasikinės artilerijos pasalos pavyzdžių.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminti mūšį Ukrainoje išleistas pašto ženklas. 2014 m. Lietuvoje paskelbti „Oršos mūšio“ metais. Lietuvos Banke nukalta proginė moneta, skirta Oršos mūšio 500 metų sukakčiai. Rakatanskuose pastatytas monumentas skirtas Oršos mūšio atminimui.