Betygalos piliakalnio koplyčia

55°21′00″š. pl. 23°22′35″r. ilg. / 55.350006°š. pl. 23.376287°r. ilg. / 55.350006; 23.376287

Betygalos piliakalnio koplyčia

Savivaldybė	Raseinių rajonas
Gyvenvietė	Pilkalnis (Raseiniai)
Statybinė medžiaga	akmenų mūras
Pastatyta (įrengta)	1862 m.
Stilius	liaudies architektūra

Betygalos piliakalnio koplyčia, dar vadinama Pilkalnio koplyčia, Aušros vartų koplyčia, stovi ant Betygalos II piliakalnio, Pilkalnio kaime, Raseinių rajone. Teritorija priklauso Dubysos regioniniam parkaui. Šalia koplyčios pastatyta lenta suteikia istorinės informacijos apie piliakalnį ir pačią koplyčią. Ji nenaudojama. 2021 m. įrašyta į Kultūros vertybių registrą.^[1]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Betygalos II piliakalnis dar vadinamas Alkos, Aukos kalnu (u. k. 5567 ^[2]). Jo papėdėje, iš pietryčių, driekiasi Betygalos (Pilkalnio) kapinės, kurios atskirtos puslankio formos 90 m ilgio, apie 3 m gylio grioviu ir metaline tvora. 300 m į vakarus (į Betygalos pusę) stūkso Betygalos piliakalnis (u. k. 5566). Už 0,5 km praeina kelias 3504 Ariogala–Betygala–Šiluva .

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1862 m. akmenų mūro koplyčią pastatė Liktėnų dvarininkas Mykolas Jankovskis (fundavimo žymė priekinio fasado cokolyje). 1937 m. parapijiečių ir klebono Pranciškaus Janulaičio rūpesčiu koplyčia atnaujinta ir pavadinta Aušros vartų koplyčia. Ji savo forma primena laivą: kaip laivas plaukia per bangas, taip ir žmogus turi eiti tik į priekį, į saulę per gyvenimo bangas.

Nežinoma, kaip caro režimas sukilimo išvakarėse leido Betygalos krašte statyti tokią koplyčią, tačiau betygališkiai buvo aktyvūs 1863 m. sukilimo dalyviai.

1993 m. koplyčia buvo remontuojama. Remontą vykdė AB „Raseinių statyba“ (autorinė priežiūra – arch J. Zaleckienė, techninė priežiūra – inž. R. Evseičikas).^[3] Prieš remontą koplyčia buvo nenaudojama, drėko vidiniai sienų fragmentai. Iki šio remonto nebuvo matyti virš kraigo esančio lietinio neogotikinio kryžiaus su Nukryžiuotuoju.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kultūros paveldo eksperto Viktoro Vitkaus (1953–2017) duomenimis,^[3] šio penkiakampio statinio sienų ilgiai – 8,80 x 5,67 x 6,73 x 6,87 x 6,74 m. Jo aukštis – 5,10 m., stogo plotas – 68 m². Koplyčia nėra simetriška. Statybai buvo naudoti lauko rieduliai, raudonos plytos (manoma, gamintos Betygalos apylinkėse), tašyti akmenys. Priekiniu fasadu nukreipta į kapines. Trikampė smaili apsidė orientuota į pietvakarius. Langai suskliausti apvaliomis arkomis, sienos sudėtos iš apskaldytų akmenų. Lietuvos architektūros istorijoje šiam tarp eklektikos ir liaudiško stiliaus esančiam pastatui dėmesio neskirta.^[3]

2018 m. duomenimis, ji buvo nenaudojama, užkaltomis durimis. Pastate nebaigtas tvarkyti interjeras, išlikę kai kurie kulto reikmenys. Lietuvos valstybės šimtmečio proga betygaliečiai rengėsi atkurti priešais koplyčią tarpukaryje stovėjusius mūrinius Gedimino stulpus (išlikusios pamatų žymės).