Bertranas Kanta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Bertranas Kanta (pranc. Bertrand Cantat; g. 1964 m. kovo 5 d. Pau miestelyje Prancūzijoje) – prancūzų muzikantas ir dainų autorius, roko grupės „Noir Désir“ lyderis.

Asmeninis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Bertrano tėvas – karininkas, buvęs parašiutininkų vado adjutantas. Mama – buvusi pradinių klasių auklėtoja. Vaikystę Bertranas su tėvais bei broliu ir seserimi praleido Normandijoje Havro mieste Šiaurės Prancūzijoje. Vėliau visa Kanta šeima persikraustė į šalies pietvakariuose esantį Bordo miestą.

Jaunystėje Betranas žaidė futbolą, tenisą, skvošą, buvo bėgikas. Geriausiai jam sekėsi fechtuotis. 1980 m. jis su savo komanda pelnė bronzos medalį Prancūzijos jaunių čempionate. Besimokydamas Saint-Genès licėjuje jis sutiko savo būsimos grupės narius – Denisą Barthe’ą, Serge’ą Teyssot-Gay ir Frédéricą Vidalencą.

Baigęs mokyklą Bertranas ėmė lankyti sociologijos paskaitas Bordo universitete, dirbo smulkius darbus, pardavinėjo sumuštinius prie Žirondistų futbolo stadiono.

Po vieno muzikinio turo su „Noir Désir“ po Europą 1993 m. Kanta sutiko savo būsimą žmoną Kristiną Rady. 1997 m. Betranas vedė Kristiną. Su ja jis turi du vaikus. Sūnus Milo gimė 1998 metais, o jų antras vaikas dukra Alisa – 2002 metais. Tais pačiais metais sudegė jo namas Landes.

2002 m. liepos mėnesį Bertranas pirmą kartą sutiko prancūzų aktorę Marie Trintignant. Juos supažindino Bertrano sesuo Ana Kanta. Visa tai įvyko užkulisiuose po „Noir Désir“ koncerto Vezon la Romene Vokliuzo apylinkėse. Bertranas tik gimus antrajam jo vaikui su Kristina, ją palieka ir apsigyvena su Marie Trintignant.

2010 m. sausį nusižudė Bertrano Kanta žmona Kristina. Pora vėl gyveno kartu. Tai įvyko jųdviejų namuose Prancūzijoje, kol Bertranas miegojo.

Karjera[taisyti | redaguoti kodą]

Devintajame dešimtmetyje Bertranas Kanta buvo viena ryškiausių figūrų prancūzų muzikoje. Prancūzų spaudoje jis neretai pavadinamas prancūziškuoju Džimu Morisonu. Bertranas Kanta yra kairiųjų politinių pažiūrų, todėl dažnai viešai pasisako prieš globalizaciją, fašizmą ir 2003 m. invaziją į Iraką.

Tik subūręs savo grupę Bertranas ją pavadina „Psychoz“, paskui „6-35“, kol galiausiai grupė persivadina „Noir Désir“.

1981 m. kovą besibaigiant pirmajam Bertrano Kanta pasirodymui su grupe „Noir Désir“ jis šoko į minią ir patyrė kaukolės traumų. Tada jam buvo 16 metų. 1986 m. grupė pasirašė vienerių metų kontraktą su prestižine Paryžiaus leidybine firma „Barclay“. Po kelerių metų koncertų klubuose ir baruose, pirmąją rimtą sėkmę grupė pasiekė 1987 m. Tada jie tapo daugiausiai savo albumų parduodančia grupe Prancūzijoje.

Grupės sėkmę lėmė iš Didžiosios Britanijos atkeliavusi pankroko muzikos banga. „Noir Désir“ irgi sekė tos muzikinės mados pėdomis, tačiau išskirtinio dėmesio jie užsitarnavo dėl Kanta literatūrinio įkvėpimo. Jis savo dainose cituoja Lotreamoną ir Majakovskį.

1991 m. grupė padarė savo pirmąją pertrauką, nes Bertrano elgesys tapo nekontroliuojamas. Tam didelę įtaką darė besaikis alkoholio ir vaistų nuo nemigos vartojimas. Antroji pertrauka truko nuo 1993 m. iki 1995 m. Tuo metu Bertranui Kanta buvo atlikta balso stygų operacija.

Gimus pirmajam Kanta vaikui prasideda tiek jo, tiek jo grupės brandumo era. Rokas užleidžia vietą subtilesnėms kompozicijoms. Tekstuose vis drąsiau kalbama apie socialines problemas, akcentuojamos kairiosios pažiūros. Kanta sulaukia įspūdingos komercinės sėkmės. Tokia jo permaina išryškėja per „Muzikinių pergalių 2002“ ceremoniją, kai Bertranas tiesiogiai per „France 2“ kanalą perskaito griežtą laišką skirtą jo leidybinės firmos direktoriui Žanui Mari Mesjė, tuometiniam „Vivendi-Universal“ vadovui. Artinantis keturiasdešimtmečiui „Noir Désir“ lyderis laikomas pavyzdžiu visai kartai, užaugusiai su juo.

2008 m. po penkerių metų, kuriuos jis praleido kalėjime, pertraukos grįžęs į sceną dainininkas kartu su kolegomis savo gerbėjams pristatė dvi naujas dainas. Jas galima nemokamai parsisiųsti iš grupės tinklalapio. O jau praėjus septyniems mėnesiams po lygtinio dainininko Bertrand’o Cantat paleidimo iš kalėjimo, grupės „Noir désir" gitaristas Serge’as Teyssot-Gay vienam Šveicarijos laikraščiui pripažino, kad 2009 metais ketinama išleisti naują grupės albumą.

Teisinės problemos ir kalėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

2002 m. liepos mėnesį Bertranas pirmą kartą sutiko prancūzų aktorę Mari Trentinjan. Juos supažindino Bertrano sesuo Ana Kanta. Visa tai įvyko užkulisiuose po „Noir Désir“ koncerto Vezon la Romene Vokliuzo apylinkėse.

2003 m. pavasarį M. Trentinjan teko vykti į Lietuvą. Čia ji vaidino kuriamame prancūzų TV seriale „Koletė“ („Colette“), kurį režisavo aktorės motina, o režisierės asistentu buvo jos brolis Vincentas. B. Kanta buvo atvykęs aplankyti mylimosios. Tada garsi Prancūzijos aktorė M. Trentinjan ir buvo mirtinai sumušta 2003 m. liepos 27-osios naktį Vilniuje, viešbutyje „Domina Plaza“. Konflikto priežastimi tarp įsimylėjusių M. Trentinjan ir B. Kanta tapo šilto turinio trumpoji žinutė, kurią į aktorės telefoną atsiuntė jos buvęs vyras režisierius Samuelis Benšetri.

Sunkiai sumušta aktorė septynias valandas ištikta komos gulėjo viešbučio kambaryje, kol jai buvo iškviesta greitoji pagalba. Aktorei buvo atliktos dvi galvos neurochirurginės operacijos. Po kelių dienų M. Trentinjan, taip ir neatgavusi sąmonės, mirė vienoje Paryžiaus ligoninių.

Serialo filmavimas po aktorės traumos sustabdytas. Finansinius nuostolius dėl serialo filmavimo nutraukimo atlygino B. Kanta. Taip pat jam teko sumokėti moralinės žalos kompensaciją Trentinjan šeimai. Mari buvo 41 metų 4 vaikų motina ir B. Kanta buvo jos penktasis gyvenimo draugas.

Prancūzų aktorę Mari Trentinjan mirtinai sumušęs roko atlikėjas Bertranas Kanta buvo nuteistas kalėti 8 metus. Tai vidutinio griežtumo bausmė už žmogžudystę. Pagal šalies Baudžiamąjį kodeksą už tyčinį kito žmogaus nužudymą gali būti baudžiama nuo penkerių iki penkiolikos metų laisvės atėmimu. Daugiau nei metus B. Kanta kalėjo Lietuvoje, likusią bausmės dalį jis atliko savo šalyje Prancūzijoje.

2004 m. rugpjūčio 11 dieną į Lukiškių kalėjimo kompleksą įeinančioje Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje, kuri naudojama kaip salė, visiškoje tyloje B. Kanta anglų bei prancūzų kalbomis atliko per dvidešimt savo grupės, taip pat Džono Lenono ir Polo Makartnio, Rodo Stiuarto, Editos Piaf, grupės U2 dainų. Dainininkas pritarė sau akustine gitara, atlikdamas bliuzą – lūpine armonikėle.

2007 m. spalį iš Tulūzos kalėjimo Bertranas buvo paleistas lygtinai.

Laisvėje dainininkui prireikė apsaugos. B. Kanta brolis Ksavjė pripažino prancūzų žurnalistams, kad Bertranas yra saugomas šeimos pasamdytų asmens sargybinių. Apsaugos po penkerių metų kalėjimo muzikantui prireikė sulaukus grasinimų jį nužudyti.

Nužudytos M. Trentinjan motina Nadina priešinosi B. Kanta paleidimui pirma laiko ir net parašė laišką Prancūzijos prezidentui Nikolia Sarkozi. Jos teigimu, jos dukters žudiko paleidimas pirma laiko – smūgis tiems, kas kovoja su smurtu prieš moteris.

B. Kanta po lygtinio paleidimo privalo reguliariai atsiskaitinėti teisėjui ir taip pat lankytis pas psichologą. Jam draudžiama viešai kalbėti apie bylą ir išleisti dainų ar audiovizualinės medžiagos, susijusios su šiuo nusikaltimu.

„NOIR DESIR“ diskografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Où veux tu qu’je r’garde? (1987)
  • Veuillez rendre l’âme (à qui elle appartient) (1989)
  • Du ciment sous les plaines (1991)
  • Tostaky (1992)
  • 666.667 Club (1996)
  • des Visages des Figures (2001)
  • Untitled Album (2010)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]