Koma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koma – būklė, kai žmogus visiškai netekęs sąmonės, nepasireiškia refleksai, sutrikusios kitos gyvybinės funkcijos. Koma laikoma ūminio cerebrinio nepakankamumo požymiu – smegenys nepajėgia centralizuotai valdyti (reguliuoti) visų organizmo sistemų.

Komoje esančio žmogaus neįmanoma prižadinti, jis normaliai nereaguoja į šviesą ar skausmą, neturi miego-budros ciklų, neatlieka valingų veiksmų.

Komą gali sukelti apsinuodijimas, medžiagų ir energijos apykaitos sutrikimai, CNS susirgimai, smegenų pažeidimai (pavyzdžiui, išsiliejus kraujui), hipoksija. Kartais komą sukelia dirbtinai farmaciniais preparatais, kad apsaugotų aukštesniąsias smegenų funkcijas nuo kitų pažeidimų, kuriuos gali sukelti smegenų traumos.

Komos stadijos:

Komą gali sukelti įvairios priežastys, tačiau su priežastimis susiję specifiniai požymiai (patofiziologiniai ir klinikiniai) pasireiškia tik prekomoje. Perėjus į komą visi požymiai suvienodėja.

Kai kurios patologinės būsenos dažnai laikomos pakopomis į komą. Tai:

Sindromai, būdingi komai:

Koma gydoma šiais būdais:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vileišis A., Kazakevičius R. ir kt. 1991. Patologinė fiziologija.