Koma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koma – organizmo būsena, kuomet visiškai prarandama sąmonė, dingsta refleksai, kartais sutrinka kitos gyvybinės funkcijos. Koma laikoma ūminio cerebrinio nepakankamumo požymiu – smegenys nepajėgia centralizuotai valdyti ar reguliuoti visų organizmo sistemų.

Komą gali sukelti apsinuodijimas, medžiagų ir energijos apykaitos sutrikimai, CNS susirgimai, smegenų pažeidimai, hipoksija. Kartais koma sukeliama dirbtinai farmaciniais preparatais, siekiant apsaugoti aukštesniąsias smegenų funkcijas nuo pažeidimų, kuriuos gali sukelti smegenų traumos.

Komoje esančio žmogaus neįmanoma prižadinti, jis nereaguoja į šviesą ar skausmą, neturi miego−budros ciklų, neatlieka valingų veiksmų.

Komos stadijos:

Komą gali sukelti įvairios priežastys, tačiau su priežastimis susiję specifiniai patofiziologiniai ir klinikiniai požymiai pasireiškia tik prekomoje. Perėjus į komą visi požymiai suvienodėja.

Kai kurios patologinės būsenos dažnai laikomos pakopomis į komą. Tai:

Sindromai, būdingi komai:

Koma gydoma šiais būdais:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vileišis A., Kazakevičius R. ir kt. 1991. Patologinė fiziologija.