Bankininkystė Lietuvoje

Bankininkystė Lietuvoje – Lietuvos finansų sistemos dalis, apimanti banko įstaigų veiklą.

Lietuvos bankas

Lietuvos bankas

SEB bankas, Žvėrynas, Vilnius

Lietuvos banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

Komerciniai bankai

Šiuo metu Lietuvoje veikia Lietuvos banko licenciją turintys 6 komerciniai bankai:

1. SEB bankas
2. Swedbank (buvęs Hansabankas)
3. Luminor bankas
4. Šiaulių bankas
5. Medicinos bankas
6. Citadele bankas (buvęs Parex bankas)

Komercinių bankų filialai

Užsienio 7 bankų filialai:

1. Danske bankas (buvęs Sampo bankas)
2. Allied Irish Banks, p.l.c. Lietuvos filialas
3. AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrius
4. BIGBANK AS filialas
5. MP Investment Bank hf. filialas Baltijos šalyse
6. Skandinaviska Enskilda Banken AB, Vilniaus filialas
7. OP Corporate Bank Lietuvos filialas

5 užsienio bankų atstovybės:

1. Akcinės bendrovės Rietumu banka atstovybė
2. AP Anlage & Privatbank AG atstovybė Vilniuje
3. Balkan Investment Bank AD Banja Luka atstovybė Kaune
4. Balti Investeeringute Grupi Pank AS atstovybė
5. Raiffeisen Bank Polska S. A. atstovybė Vilniuje

Veikla neįsteigus banko filialo

Taip pat Lietuvoje veikia ES 191 bankas, veikiantis LR neįsteigus filialo.

Istorija

Nepriklausomybę atgavusi Lietuva nepaveldėjo kredito įstaigų, nes vienos ikikariniais metais veikusios buvo evakuotos į Rusiją, kitos nutraukė operacijas dėl nepalankių ekonominių sąlygų, dėl kaizerinės administracijos suvaržymų.

Tarpukaris

Lietuviškų bankų organizavimu dar 1916 m. pradėjo rūpintis Peterburgo lietuvių centrinis komitetas, kuris išsiuntė savo atstovus į JAV rinkti aukų būsimiems bankams. Valstybės Taryba, dar neturėdama valdžios galių, domėjosi bankų reikalais, buvo sudariusi komisiją jiems ištirti.

Kredito įmonės buvo steigiamos vangiai, nes tam nebuvo palankių politinių, ekonominių ir teisinių sąlygų. Potencialius kredito įmonių steigėjus turėjo išgąsdinti bankų nacionalizacija bolševikų užimtose vietovėse. Be to, stoka patyrusių bankininkų.

Tik išvijus bolševikus, išsikrausčius vokiečių kariuomenei, liberalizavus ekonominį gyvenimą, ėmus gausiai iš Rusijos grįžti išsilavinusiems žmonėms, gyviau pradėtos steigti ir kredito įmonės.

Viena vertus, kreditas buvo būtinas įmonėms, verslams atgaivinti, antra vertus, dėl pinigų įvairovės, ostpinigių infliacijos suklestėjusi spekuliacija valiutomis, prekėmis, emigracija iš Rusijos ir emigrantų piniginės perlaidos iš JAV padėjo susidaryti šaltiniui kredito įmonėms steigti. Prie bankų steigimo prisidėjo ir JAV lietuvių bei kitų užsieniečių kapitalas.

Kredito įmonės buvo steigiamos vadovaujantis carinės Rusijos įstatymais. Tik Lietuvos ir Žemės bankų buvo parengti nacionaliniai įstatymai. 1924 m. priimti savi Bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo kontorų ir 1925 m. – Akcinių bankų įstatymai.

Infliaciniais metais įsteigti 7 komerciniai bankai, 96 smulkaus kredito draugijos, apie 40 bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo kontorų, 8 savitarpio kredito bendrovės, taupomosios valstybės kasos. Įvedus savus pinigus ir juos stabilizavus, pagyvėjo smulkaus kredito ir savitarpio kredito draugijų steigimas. Kredito sistemų kūrimas įmonių rūšių įvairovės prasme užtruko iki 1924 m. vidurio.

Tuomet kredito sistemą sudarė:

• Lietuvos bankas,
• Žemės bankas,
• komerciniai bankai (akciniai ir kooperatiniai),
• taupomosios valstybės kasos,
• savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijos, tarnautojų ir karininkų taupomosios skolinamosios kasos, Kauno lombardas.

Vėlesniais metais keitėsi veikusių savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijų skaičius, buvo likviduoti du komerciniai bankai, sumažėjo bankinių namų, bankinės ir pinigų keitimo kontoros. Jų uždarymą nulėmė pinigų spekuliacijos išnykimas ir sugriežtinti reikalavimai. Pradiniais infliacijos laikais (1918–1922 m.) kredito įmonių veiklos sąlygos buvo sudėtingos, jos pobūdis – specifinis. Bankams, kitoms kredito įmonėms labai trūko kvalifikuotų specialistų, tinkamų patalpų, inventoriaus.

Dėl ikikarinių indėlių pražuvimo ir nuvertėjimo, gyventojų nuskurdimo, ūkio sugriovimo maža buvo išteklių bankų operacijoms plėsti. Todėl jie buvo priversti skolintis Vokietijoje. Bankai, siekdami apsaugoti kredito išteklius, juos investuodavo į nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, užsienio valiutą, ribojo kreditavimą. Be to, iki įvedant litą, kredito įmonės plačiai vertėsi ir pelnėsi iš pinigų perlaidų ir čekių operacijų. Stabilus lito įvedimas, stiprių ir dinamiškų Lietuvos ir Žemės bankų steigimas labai paveikė kredito rinką, privertė kredito įmones keisti veiklos orientyrus bei politiką. Joms teko daugiau dėmesio skirti indėlių pritraukimui, klientų atrankai, ieškoti naujų veiklos nišų.

Lietuvoje didžiausias veikusių komercinių bankų skaičius tesiekė 8. Tuometiniai bankai telkėsi vien Kaune. Akciniais pagrindais buvo įsteigti:

• Lietuvos prekybos ir pramonės bankas. Banko steigėjais ir stambiausiais akcininkais buvo žymūs to meto valstybės veikėjai: Martynas Yčas, Juozas Tūbelis, Adomas Prūsas, J. Alekna.
• Komercijos bankas. Įsteigtas verslininkų Richardo Tilmanso, Leontijaus Ir Makso Soloveičikų, Ozero Finkeilšteino, Povilo Olšausko ir Povilo Medemo; didesnė dalis akcinio kapitalo priklausė Richardo Tilmanso šeimai, o 1/3 akcijų turėjo nupirkęs vienas Vokietijos bankas.
• Centralinis žydų bankas. Didžioji banko akcijų dalis priklausė žydų kredito kooperatyvams, buvo šių kooperatyvų atsiskaitymų centras. Daugumą jo akcijų turėjo įsigijusios tarptautinės žydų organizacijos. Garsėjo ryšiais su žinomais užsienio bankais. Steigėjai: dr. H. Rabinas, dr. S. Goldbergas, dr. Rachmilevičius, T. Šapiro.
• Kredito bankas. Stambūs akcininkai buvo Jonas Smilgevičius ir J. Vosylius. Bankas pastoviai turėjo kvalifikuotus specialistus ir pastovius kontaktus su JAV. Banko steigėjai įkūrė dvi stambias akcine bendroves „Nemunas“ ir „Ringuva“.
• Tarptautinis bankas. Buvo susijęs su pramone – turėjo nupirkęs 10 tūkstančių Lietuvos banko akcijų. Be to, 1924 m. į jo tarybą buvo išrinktas Antanas Smetona.
• Ūkio bankas. Mišraus pobūdžio, stambiausias Lietuvoje komercinis bankas, kurį įsteigė žinomi to meto veikėjai - Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Aleksandras Stulginskis, Kazys Bizauskas, Pijus Grajauskas, Audrius Dubinskas.

Kooperaciniais pagrindais įsteigti:

• Kooperacijos bankas. Įsteigtas įvairių kooperatyvų pajiniais pagrindais. Didesnė dalis banko narių buvo kaimiškieji kredito kooperatyvai.
• Centralinis ūkininkų bankas. Įsteigtas reorganizavus Ūkininkų sąjungos centrinę kasą.

Lietuvos prekybos ir pramonės bankas – pirmasis nacionalinis komercinis bankas, kurį įsteigiant dalyvavo daugelis žymių asmenų. Kredito ir Tarptautinis bankai buvo įsteigti iš JAV lietuvių kapitalo. Centraliniame žydų ir Lietuvos komercijos bankuose dalyvavo užsienio kapitalas. Didžiausias iš šios grupės bankų buvo Ūkio bankas, o dinamiškiausias – Lietuvos komercijos bankas. Iki 1926 m. Centralinis žydų bankas buvo šios tautybės liaudies bankų finansinis centras, o po to – jų atsiskaitymų centras. Silpniausiai veiklą buvo išplėtoję Kredito ir Tarptautinis bankai. Lietuvos prekybos ir pramonės, Tarptautinis ir Ūkio bankai išsiskyrė iš kitų bankų didelėmis investicijomis, kurios padėjo atkurti pramonę, nors slėgė jų likvidumą. Kooperatinius Kooperacijos ir Centralinį ūkininkų bankus įsteigė konkuravusios dėl įtakos kooperacijai Valstiečių liaudininkų ir Ūkininkų sąjungos. Šie bankai organizavo įvairių kooperatyvų steigimą, juos kreditavo ir kitais būdais rėmė. 1930 m. paskelbta, kad dėl narių bankrotų Centralinis ūkininkų bankas yra neišsimokantis, o 1933 m. Kooperacijos bankas reorganizuotas į akcinį penkis kartus padidinus jo kapitalą. Kadangi visą kapitalo padidėjimo sumą įmokėjo valstybė, bankas pateko į jos įtaką. Reorganizuotas bankas tapo lietuviškųjų kredito kooperatyvų centru, nors kreditavo ir privačius klientus.

1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas buvo akcinis, kurio per 80 procentų akcijų priklausė valstybei, turėjęs išskirtinę teisę vykdyti pinigų emisiją ir privalėjęs palaikyti pinigų sistemos pastovumą bei skatinti ūko plėtrą. Be emisijos banko funkcijos, jis tiesiogiai kreditavo ūkį, visą laiką pirmenybę teikdamas eksportui, jai dirbusiai pramonei, taip siekdamas padidinti aukso ar užsienio valiutos atsargas. Įgyvendindamas apdairią, su Vyriausybės ekonomine programa suderintą kreditavimo politiką, Lietuvos bankas buvo pagrindinis krašto kreditorius, nes suteikdavo apie 30-40 procentų bendros paskolų sumos. Lietuvos bankas savo kreditais svariai prisidėjo prie krašto eksporto potencialo išugdymo ir sumoderninimo, užsienio prekybos balanso aktyvinimo, padėjo išvengti gausesnių bankų bankrotų ir mokėjimų sutrikimo. Šis bankas daug prisidėjo prie kreditų atpiginimo.

Nuo 1931 m. kredito rinkoje pradėjo pirmauti Žemės bankas. Vyriausybei priklausęs Žemės bankas buvo mišraus pobūdžio hipotekinis bankas, kuris iki 1930 m. teikė trumpalaikes paskolas, daugiausia ūkininkams bei žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonėms. 1930 m. pakeitus įstatymą, Žemės bankas virto ilgalaikio žemės ūkio kreditavimo banku, nuo 1937 m. plėtė ir miestų namų statybų kreditavimą. Jis iš kitų bankų išsiskyrė sparčiu nuosavo kapitalo didinimu, savo skolos dokumentų emisija, dideliu dinamiškumu, daug prisidėjo prie žemės ūko pažangos, privačių skolų konsolidavimo, tuo apsaugodamas daugelį ūkių nuo varžytinių.

Taupomosios valstybės kasos, pradėtos steigti 1919 m., veikė prie Lietuvos bankų skyrių, pašto įstaigų ir akcinės bendrovės ,,Maistas” fabrikų. Jos priklausė centralizuotų taupomųjų kasų tipui, už jų priimtus indėlius atsakė valstybė. Iki 1931 m. bankų krizės taupomųjų valstybės kasų operacijos buvo plėtojamos lėtai, daugiausia dėl jų už indėlius mokėtų nedidelių, nuo rinkos atitrūkusių palūkanų. Ketvirtąjį dešimtmetį prasidėjęs indėlių persiliejimas į taupomąsias valstybės kasas pavertė jas didžiausia indėlių surinkėja. Kasos turėtus išteklius daugiausia panaudojo savivaldybių ir miestų namų statybų kreditavimui, tuo padėdamos sukurti modernesnę infrastruktūrą ir didinti būsto fondą. 1940 m. Kaune pastatyti centriniai Taupomųjų kasų rūmai.

Smulkūs ir vidutiniai prekių gamintojai, pirkliai, tarnautojai bei karininkai buvo suorganizavę savitarpio kreditavimo organizacijas:

• savitarpio kredito draugijas,
• smulkaus kredito draugijas,
• tarnautojų ir karininkų taupomąsias skolinamąsias kasas.

Svarbiausia šių organizacijų reikšmė buvo ta, kad jos padėjo savo narius aprūpinti santykinai pigiomis paskolomis, kurios jiems buvo neprieinamos bankuose, išvengti naudojimosi labai brangiomis privačių asmenų paskolomis. Be to, šios rūšies kredito įmonės pratino narius bendradarbiauti, skatino taupymą. Didžiausią įtaką turėjo smulkaus kredito draugijos, kuriose 1939 m. buvo susitelkę beveik 120 tūkst. smulkių prekių gamintojų.

Lietuvos TSR laikotarpis

Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo, todėl nacionalizuotas Lietuvos bankas buvo perduotas SSRS valstybiniam bankui ir kitų sovietinių respublikų pavyzdžiu tapo jo vietiniu skyriumi.

Po 1990 m.

Jau nuo 1990 m. Lietuvos Bankas buvo įgaliotas kontroliuoti bankų veiklą, tačiau tik 1994 m. gruodžio 1 d. priimtas naujasis Lietuvos Banko įstatymas, o gruodžio 21 d. priimtas Komercinių bankų įstatymas iš tikrųjų nustatė modernią dvipakopę bankų reguliavimo tvarką. Naujieji įstatymai nustatė bankininkystės plėtojimo pagrindus, kuriais remiantis būtų galima susidoroti su rinkos ekonomikoje kylančiomis problemomis bei panaudoti atsiradusias galimybes. Ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros dokumentai nebuvo labai išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes bankams buvo leidžiama funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi pagrindiniai reikalavimai.

1995–1996 m. įvykus bankų krizei, Lietuvos Bankas žengė svarbų žingsnį bankų kontrolei stiprinti. Nuo 1996 m. visi komerciniai bankai privalo vadovautis tarptautiniais apskaitos standartais, o ataskaitų auditą turi atlikti tarptautiniu mastu pripažintos audito firmos. 1995 m. buvo patvirtinti komercinių bankų nuostatai dėl vidaus audito funkcijų. Europos Sąjungos direktyvų įgyvendinimas bankininkystės srityje buvo beveik baigtas. Reikia baigti įgyvendinti dar kelias ES direktyvas, pvz., Kapitalo pakankamumo direktyvą, susijusią su rinkos rizika, ir Indėlių draudimo direktyvą. Dėl užsienio bankų filialų kontrolės Lietuvos Bankas pritaikė Europos Sąjungos reikalavimus dėl „vieningos licencijos“ ir „priežiūros šalies teritorijoje“. Tai reikalauja pasirašyti dvišales sutartis bei tampriai bendradarbiauti su šalies, kurioje registruota užsienio banko buveinė, įstaigomis, atliekančiomis bankų priežiūros funkcijas.

1996 m. vasario mėn. buvo priimtas Indėlių draudimo įstatymas, kuris skelbė, kad asmenų, gyvenančių Lietuvoje, indėliai privačiuose bankuose yra apdrausti. Pagal Civilinio kodekso nuostatus indėliai, esantys valstybei priklausančiuose bankuose, vis dar buvo apdrausti 100%. 1997 m. sausio 1 d. šis sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo panaikintas, nes minėtas Indėlių draudimo įstatymas yra taikomas ir valstybiniuose bankuose esantiems indėliams. Nors draudimo limitai dar nesiekia ES direktyvose nustatytų limitų, bet, lyginant su taupomųjų sąskaitų kiekiu Lietuvos bankų sistemoje, yra ganėtinai dideli. Nuo 1999 m. sausio mėn. didžiausia draudimo suma yra 45 000 litų (indėlio suma iki 10 000 yra apdraudžiama 100 %, o likusios sumos draudimas graduojamas). Nuo 2001 m. sausio mėn. šie limitai bus didinami iki 65 000 litų, o indėlio suma iki 25 000 litų bus apdrausta 100 %.

1997 m. buvo priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas. Visiems bankams buvo duoti nurodymai nustatyti kontrolės tvarką, bet apie šio įstatymo įgyvendinimo rezultatus yra mažai žinoma. 1998 m. gruodžio mėn. Lietuvos Banko valdyba priėmė nutarimą dėl „Bazelio Komiteto Bankų priežiūrai patvirtintų esminių principų, skirtų bankų priežiūros veiksmingumui užtikrinti, įgyvendinimo“. Nuo 1995 m. dėl įvestų tikslesnių reikalavimų bankų ataskaitoms, aukštesnės kredito įstaigų priežiūros departamento darbuotojų įgytos kvalifikacijos ir dėl nuoseklesnio priežiūros taisyklių taikymo, pastebimai pagerėjo bankų priežiūros kokybė. Bankininkystės bei individualių bankų plėtojimui didelę reikšmę turėjo Lietuvos Banko aiškesnė visuomenei pateikiama informacija. Tokia informacija, suprantama, dėl rizikos sukelti nereikalingą sąmyšį kuriame nors konkrečiame banke arba apskritai bankininkystėje turi būti kruopščiai apmąstyta. Bankų priežiūros ir kontrolės sistema yra tinkama ir pasiekusi tarptautinių standartų bei reikalavimų lygį.

Literatūra

• Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941. – Vilnius, 2000.