Aukštutinė Mongolija

Didžiosios stepės regionas Aukštutinė mongolija ᠲᠡᠭᠡᠲᠦ ᠮᠣᠩᠭᠣᠯ
Šalis	Kinija (šiaurės Činghajus)
Tautos	monguorai > mongolai
Miestai	Golmudas, Delingha
Didžiosios stepės regionai: Panonija, Ponto stepė, Kazachijos stepė, Žetisu, Džungarija, Aukštutinė Mongolija, Mongolijos stepė, Mandžiūrija

Aukštutinė Mongolija (mong. Дээд монгол = Deed mongol, ᠲᠡᠭᠡᠲᠦ ᠮᠣᠩᠭᠣᠯ), arba Činghajaus Mongolija (kin. 青海蒙古, pinyin: Qīnghǎi Měnggǔ) – gamtinis-istorinis regionas Centrinėje Azijoje, šiuo metu esantis Kinijos Činghajaus provincijos šiaurinėje dalyje (Haisi prefektūra).

Šiuo metu regione daugumą sudaro etniniai kinai haniai, yra gausios hujų, tibetiečių mažumos. Mongolų kilmės regiono gyventojai yra vadinami aukštutiniais mongolais. Dauguma pastarųjų yra oiratai (chošutai).

Geografija

Aukštutinė Mongolija užima teritorijas Tibeto plynaukštės šiaurėje, Kunluno kalnyne. Regiono centre yra dykumingas Caidamo baseinas ir Kukunoro ežeras, o aplink juos išsidėstę kalnuotos vietovės. Šiaurėje Čiliano kalnai skiria regioną nuo Hesi koridoriaus. Pietuose yra Burhan Budai kalnai, atskiriantys nuo likusios Tibeto plynaukštės (Amdo). Šiaurės vakaruose Altuno kalnai yra riba su Tarimo baseinu. Kai kuriais atvejais regionas priskiriamas Tibeto Amdo regionui.

Čia prasideda Geltonoji upė. Didžioji dalis regiono beveik negyvenama. Tinkamesnės teritorijos gyventi yra Caidamo baseino pakraščiuose bei prie Kukunoro ežero, kur koncentruojasi visos gyvenvietės: Golmudas, Delingha, Ulanas, Mangnajus ir kt. Regione yra naftos išteklių.

Istorija

Tujuhunų karalystė III a.

Seniausia regiono istorija mažai žinoma. Greičiausiai čia gyveno čiangų gentys. Paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą jį dalinai kontroliavo Siongnu.

III a. subyrėjus sianbų klajoklių imperijai stepėse, dalis jų vadovaujami Tujuhuno iš Murongų klano migravo į Tibeto plynaukštę ir čia rado prieglobstį. Jie kalbėjo mongolų kalbai gimininga kalba . Aukštutinėje Mongolijoje 284 m. jie sukūrė savo valstybę, kuri žinoma kaip Tujuhunas (mong. Тугухунь, tib. ‘A-zha). Jos sostinė Fuči buvo į vakarus nuo Kukunoro ežero. Valstybė buvo agresyvi jėga, rengusi grobiamuosius žygius į šiaurės Kiniją, Tibetą, Tarimo baseiną. Jie vystė Hesi koridoriaus ir Tarimo baseino pietinių miestų tinklą, taip turėdami neblogą susisiekimą su vakarinėmis valstybėmis ir padėdami Šilko kelio vystymą.

VII a. išaugus Tangų Kinijai ir Tibeto imperijai, Tujuhunų valstybė patyrė nuolatinę grėsmę iš šių dviejų galybių. Kinija siekė kontroliuoti prekybinius kelius su vakarais, todėl netrukus užėmė Šilko kelio miestus. Ilgainiui valstybės teritorijoje prasidėjo karai tarp Kinijos ir Tibeto armijų, o 670 m. Tujuhuną prisijungė Tibetas. Senosios valstybės gyventojų likučiai ilgainiui perėmė Tibeto budizmą ir kultūrą. Jie dabar žinomi kaip monguorai (kin: tuzu).

Tiesioginę kontrolę Aukštutinėje Mongolijoje Tibetas išlaikė tik iki IX a. II pusės. Vėliau krašte kontrolę perėmė uigūrai, kurie migravo čia iš subyrėjusio Uigūrų kaganato. XIII a. regionas atiteko Mongolų imperijai, jį nuo tada ėmė apgyvendinti mongolų gentys, kurios irgi sparčiai perėmė tibetiečių gyvenimo būdą bei religiją. Vėliau regioną valdė Juan dinastija, p po šios žlugimo XIV a. jį sporadiškai kontroliavo mongolų kaganai, ypač tiumedai. Dar vėliau kontrolę regione perėmė oiratų klanas chošutai.

XVII a. viduryje chošutai sukūrė Chošutų chanatą, kuris kontroliavo visą Tibeto plynaukštę. Jų galios centras koncentravosi Aukštutinėje Mongolijoje. 1717 m. jų chanatą sunaikino Džungarų chanatas, o 1720 m. nukariavo Čingų Kinija, kuri išžudė 80 tūkst. vietos mongolų. Kinija XIX-XX a. vietos gyventojus chošutus, chorosus, choitus, torgutus ir chalchus administravo per 29 vėliavų (chošun) sistemą. Į regioną vyko tibetiečių ir hujų migracijos, kurios padidino jo etninę įvairovę ir per XVIII-XIX a. kėlė etninius konfliktus.

1911-1949 m. regioną kontroliavo Kinijos Respublika, o nuo tada kontroliuoja Kinijos Liaudies Respublika. Šiuo metu mongolai regione sudaro gyventojų mažumą.