Apolono Epikurijo šventykla

Apolono Epikurijo šventyklos liekanos 1972 m (iki uždengimo)

Šventyklos planas

Amazonamachija, frizo detalė Britų muziejuje

Graikų kova su amazonėmis, frizo detalė Britų muziejuje

Apolono Epikurijo šventykla – Sen. Graikijos klasikinio laikotarpio, apie 420−400 m. pr. m. e. pastatyta šventykla Arkadijoje Peloponeso pusiasalyje, Basos archeologinėje vietovėje.

Istorija

Šventyklą Kotilijono kalno papėdėje pastatė netolimo Figalijos miesto gyventojai. Ją paminėjo II a. pr. m. e. keliautojas Pausanijas, kuris ją laikė viena gražiausių šventyklų Peloponese. Jis tvirtino, kad šventykla pastatyta atsidėkojant dievui Apolonui už pagalbą Arkadijos ir Atėnų gyventojams maro metu, per kurį 1429 m. pr. m. e. mirė Periklis (Epikurijas reiškia „padėjėjas“). Kita versija, šis pavadinimas galėjo turėti perkeltinę reikšmę Peloponeso karo metu, nes figalijiečiai padėdavo meseniečiams, kurie kariavo prieš Spartą atėniečių pusėje. Be to, meseniečiai tikriausiai reikšmingai dalyvavo figalijiečių Apolono kulte. Šis kultas vadinamas Apolono Basito kultu ir apie jį žinoma labai mažai. Pausanijas tvirtino, kad kulto vietos buvo nusitęsusios iki Kotilijono kalno viršūnės, kur įduboje buvo Artemidės ir kitų dievų garbinimo vietos. Dabartinė šventykla, manoma, yra ketvirtoji Apolono šventykla toje vietoje. Pirmoji buvo pastatyta apie 625 m. pr. m. e., antroji apie 575 m. pr. m. e. ir trečioji apie 500 m. pr. m. e. Kai kurie akmeniniai fragmentai iš šių šventyklų yra išlikę.

Pasak Pausanijo, šventyklos architektas buvo Partenono autorius Iktinas. Tai yra tikėtina, nes šventyklos stilius panašus į Partenono ir Iktinas galėjo pasitraukti nuo maro Atėnuose į Arkadijos kalnus. 421 m. pr. m. e. Spartai susitarus su Atėnais dėl taikos spartiečiai nukreipė kariuomenę į Arkadiją, Figalija buvo užimta ir darbai ties šventykla sustojo. Jie tikriausiai buvo pratęsti 415 m. pr. m. e., kai Atėnai vėl pradėjo karą su Sparta. Šventykla baigta statyti apie 400 m. pr. m. e. Ji buvo naudojama ir atnaujinama helenistiniais ir romėnų laikais. Vėliau apleista, jos stogas įgriuvo žymiai apgadindamas šventyklą.

Apolono Epikurijo šventykla buvo toli nuo pagrindinių graikų centrų ir santykinai gerai išsilaikė. 1765 m. ją atrado prancūzų architektas Joachim Bocher, kuris, atvykęs antrą kartą, pradingo, tikriausiai buvo užmuštas kalnų plėšikų. 1812 m. vietovėje darbavosi didelė europiečių tyrinėtojų grupė, kurioje buvo anglas Charles Cockerell ir vokietis, baronas Haller von Hallerstein, anksčiau, 1811 m. išvežę skulptūras iš Afajos šventyklos. Jų tikslas buvo šventyklos nuolaužose išrinkti skulptūrinį frizą ir kitas detales. Daugelis jų parduoti 1814 m. Britų muziejui. Anksti mirus Haller von Hallerstein kasinėjimų ir tyrimų aprašymus Afajos ir Apolono šventyklose publikavo Charles Cockerell, tapdamas moderniojo požiūrio į klasikinę architektūrą pionieriumi. 1902−06 m. šventyklą tyrė ir restauravo Graikijos archeologijos draugija. 1975 m. įsteigtas šventyklos išsaugojimo komitetas. 1986 m. šventykla įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 1987 m. šventykla buvo uždengta palapine restauravimui, kurioje yra iki dabar (2020 m.).

Šventyklos aprašymas

Šventykla pasižymi šiek tiek pailgintu planu. Tai paaiškinama tuo, kad jos planą nulėmė anksčiau statytų archainio laikotarpio šventyklų planai. Kitas archainės architektūros bruožas buvo, kad įėjimas į ją buvo ne iš frontaliosios pusės, o iš šono. Šventykla orientuota rytų-vakarų kryptimi. Siaurosioms pusėms tenka šešios kolonos, ilgosioms − penkiolika kolonų. Visos išorinės kolonos yra dorėninės. Vidinės kolonos yra jonėninės ir pačiame viduje buvo korintinė kolona ar kelios jų. Jos išlikęs kapitelis yra anksčiausias žinomas korintinis kapitelis ir pati šventykla yra anksčiausia tik iš kelių žinomų graikų šventyklų, kuriose panaudoti visi trys klasikiniai architektūros orderiai. Pagrindiniai architektūros elementai yra pagaminti iš vietinio pilkakmenio. Joje buvo marmurinių detalių. Dvišlaitis stogas buvo dengtas korintinėmis plytelėmis. Šventyklos frontonai, manoma, buvo nedekoruoti. Pagrindinis dekoro elementas buvo 31 metro ilgio skulptūrinis frizas, kurio dvylikoje scenų buvo pavaizduoti mūšiai tarp graikų ir amazonių ir kitose vienuolikoje − lapitų ir kentaurų mūšiai. Tikėtina, kad jo autoriumi buvo Paonijas ar Peonijas, garsiosios Olimpijos Nikės autorius.

Šaltiniai

• Olympia Vikatou, Graikijos kultūros ir sporto ministerija Archyvuota kopija 2008-03-04 iš Wayback Machine projekto.
• Jenkins, Ian. Greek Architecture and Its Sculpture. 2006 m., p. 130−133