Antoninai (Ukraina)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Antoninai
ukr. Антоніни
   Antoniny gerb.png      Antoniny prapor.png   
Сільрада, господарські приміщення палацу, мур на площі леніна.JPG
Dešinėje: buvusios dvarvietės vartai; tolumoje: dvaro garažas, dabar - gyvenvietės administracijos būstinė

Antoninai
49°48′28″ š. pl. 26°52′09″ r. ilg. / 49.80778°š. pl. 26.86917°r. ilg. / 49.80778; 26.86917 (Antoninai (Ukraina))Koordinatės: 49°48′28″ š. pl. 26°52′09″ r. ilg. / 49.80778°š. pl. 26.86917°r. ilg. / 49.80778; 26.86917 (Antoninai (Ukraina))
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis Chmelnyckio sritis Chmelnyckio sritis
Rajonas Krasilovo rajonas
Meras Natalija Kondratiuk
(ukr. Кондратюк Наталія Анатоліївна)
Gyventojų (2019) 2 230
Plotas 4,60 km²
Tankumas (2019) 485 žm./km²
Altitudė 290 m
Pašto kodas 28153
Tel. kodas +380 38 55
Tinklalapis Oficiali svetainė
Commons-logo.svg Vikiteka AntoninaiVikiteka

Antoninai (ukr. Антоніни) – miesto tipo gyvenvietė vakarinėje Ukrainoje: Chmelnyckio srities Krasilovo rajone.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenvietė išsidėsčiusi prie Ikopotės upės, aštuoni kilometrai nuo Antoninų geležinkelio stoties (Pietvakarių geležinkelio linija). Antoninų teritorijoje esanti 567 ha ploto Ikopotės upės salpa 2002 m. paskelbta vietinės reikšmės hidrologiniu draustiniu. Toks pat statusas suteiktas ir gyvenvietės vakarinėje dalyje trykštančiam vandenilio sulfido šaltiniui. Veikia cukraus fabrikas ir plytų gamykla, vidurinė ir muzikos mokyklos, biblioteka, paštas ir vaistinė. 2019 m. gyveno 2230 žmonių.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąkart kaimas paminėtas 1593 m. Golotkivcų vardu, vėliau pavadinimai įvairavo: Golodki, Cholodki ir pan. 1629 m. suskaičiuoti šeši kiemai. Valdė Volynės kunigaikštis Jurgis Ostrogiškis, 1620 m. mirus paskutiniam šios giminės atstovui bevaikiui Jonušui Ostrogiškiui, valdos perėjo jo sesers sūnui Dominykui Zaslavskui (1618–1656). Po to dvaras atiteko pastarojo žentui kunigaikščiui Juozapui Karoliui Liubomirskiui (m. 1702 m.), kurio sūnus Aleksandras Dominykas neturėjo palikuonių, tad visas turtas atiteko Lietuvos didžiajam maršalkai kunigaikščiui Povilui Karoliui Sanguškai (1682–1750) ir jo žmonai Barborai Sanguškai. 1760 m. našlė Barbora Sanguška pagal ilgalaikę sutartį leido dvaru naudotis karaliaus kanceliarijos regentui Ignotui Malčevskiui po vedybų su jos seserimi Antonina. Jaunavedžiai apsigyveno naujai pastatytuose neobarokiniuose rūmuose, dvaras įgavo žmonos vardą – Antoninai. Šalia rūmų pasodintas parkas.

Vėliau Antoninai perėjo į kunigaikščių Sanguškų palikuonio, paskutiniojo Voluinės vaivados Jeronimo Jonušo rankas, po to įėjo į jo sūnaus generolo Eustachijaus Erazmo valdas. Pastarasis parką išplėtė, jame pastatė oranžeriją, virš kurios įėjimo buvo statytojo inicialai ES. Pamažu parkas virto botanikos sodu, kuris, pasak jo sodininko Vincento Zienkovskio išspausdinto katalogo, talpino 3500 rūšių retų gėlių, krūmų ir medžių. 1822 m. Ignotas Slaveckis Sankt Peterburge išleido šešiolikos puslapių eiliuotą šio botanikos sodo aprašymą. 1897 m. ponų rūmai buvo perstatyti pagal prancūzų architekto Fransua Arvo (pranc. François Arveuf) projektą, 1906 m. juos rekonstravo austrų arch. Ferdinandas Felneris (vok. Ferdinand Fellner).

Eustachijui Sanguškai Antoninuose 1800 m. gimė sūnus Romanas Adomas Stanislovas, už dalyvavimą 1831 m. sukilime ilgai kalėjęs Sibire ir todėl pramintas „Sibiriečiu“. Po jo mirties 1881 m. Antoninų dvarą su 17 palivarkų ir 21 000 austriškų margų teritoriją perėmė vieninturtė duktė Marija (1830–1903), kuri 1851 m. ištekėjo už Austrijos–Vengrijos valstybės ir politinio veikėjo grafo Alfredo Juozapo Potockio (1817–1889). Jų jauniausias sūnus Juozapas (1862–1922) buvo paskutinis šio dvaro valdytojas.

Sanguškų giminės herbas Vytis ant išlikusių įvažiavimo vartų

Antoninai ilgą laiką priklausė Lenkijos karalystės Voluinės vaivadijai, po Antrojo ATR padalijimo 1793 m. įėjo į Rusijos imperijos sudėtį (Voluinės gubernijos Iziaslavo apskritį), tapo valsčiaus centru. Po Pirmojo pasaulinio karo apylinkėse vyko ginkluoti susidurimai tarp bolševikų ir lenkų partizanų, jų metu ponų rūmai su turtinga biblioteka sudegė ir po to buvo nugriauti. Šiuos įvykius savo romane „Gaisras“ aprašė žinoma lenkų rašytoja Zofija Kossak-Ščucka (lenk. Zofia Kossak-Szczucka). Vėliau buvęs dvaras su aplinkiniu kaimu įėjo į Ukrainos TSR sudėtį, iki 1962 m. buvo Antoninų rajono (1941–1944 m. Antoninų apskrities) centru. 1956 m. suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas.

Lankytini objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Neobarokinių rūmų ansamblio likučiai: kordegardija, arklidės, garažas, įvažiavimo vartai
  • Istorinis 13,5 ha ploto dvaro parkas, jam 1960 m. suteiktas valstybinės reikšmės paminklo statusas

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Чисельність наявного населення України на 1 січня 2019 року. Державна служба статистики України. Київ, 2019.стор.74

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]